Karštą vasaros ketvirtadienį DFDS kelte „Athena“ Klaipėdos centriniame jūrų uosto terminale įvyko hibridinė tarptautinė konferencija „Skaitmeninė jūra 2021“. Skaitmeninių inovacijų centro „AgriFood Lithuania DIH“ ir pirmaujančios Europos Sąjungoje maisto inovacijų iniciatyvos „EIT Food“ organizuota konferencija buvo pirmasis tokio lygio ir gylio renginys apie iššūkius ir skaitmenines galimybes, esančias jūroje, dvejopos transformacijos kontekste. Mėlynoji ekonomika, jos skaitmenizavimas, žalinimas bei tvarumo didinimas subūrė ypatingai platų tarpsektorinių politikos, verslo, mokslo ir socialinių organizacijų lyderių būrį pasisakyti, įsiklausyti ir ieškoti bendro požiūrio taškų. Aktyviai į konferenciją įsitraukė net trys – Aplinkos, Susisiekimo ir Energetikos – ministerijos, strateginės reikšmės valstybinės įmonės, agentūros bei rinkoje pirmaujančias pozicijas užimantys verslai.

Konferenciją atidariusi skaitmeninių inovacijų centro „AgriFood Lithuania DIH“ direktorė Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė pabrėžė, kad Žaliasis kursas ir skaitmeninimas su dideliais tikslais bei galimybėmis atsineša ir nemažai iššūkių, kuriuos reikės spręsti visiems drauge. Pavyzdžiui, Baltijos jūra yra ketvirta pagal užterštumą pasaulyje, ja gabenama 15 proc. viso pasaulio krovinių. Vis dėlto, apie mėlynąją ekonomiką kaip vieną iš Žaliojo kurso sričių, kuri neabejotinai turi pasinaudoti pažangiomis ir inovatyviomis skaitmeninimo galimybėmis, Lietuvoje vis dar kalbama nepakankamai, nors šis sektorius kuria nemažai darbo vietų ir turi be galo didelį potencialą.

 

Konferencijos pradžioje – „EDIH Lithuania.lt“ startas

Praėjusių metų pabaigoje aštuoni skirtingų sektorių lyderiai Lietuvoje – Lietuvos pramonininkų konfederacija, „AgriFood Lithuania DIH“, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos inovacijų centras, „ART21, Fizikos instituto mokslo ir technologijų parkas, Lietuvos energetikos institutas bei „Smart Energy DIH“ – įsteigė konsorciumą. Jis konkurso metu buvo pripažintas geriausiai ir labiausiai atitinkančiu Lietuvos interesus teikti skaitmeninės transformacijos paslaugas Vidurio ir vakarų Lietuvos regiono verslo subjektams bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Europos Komisijai buvo nominuotas tapti Europos skaitmeninių inovacijų centru. Konferencijos metu įvyko oficialus „EDIH Lithuania.lt“ startas.

„Tai yra įrodymas, kad skirtingų tikslų organizacijos, kurios iš prigimties savanaudiškos, supranta veikimo kartu prasmę. Dirbdami ir bendradarbiaudami drauge, o ne konkuruodami viduje, mes galime pasiekti kur kas didesnių ir greitesnių rezultatų. Neabejoju, jog šio ESIC nariai taps darnia komanda ir padės efektyviai ir greitai diegti skaitmeninius sprendimus Lietuvoje“, – teigė vienas iš šio centro steigėjų, agromaisto sektoriaus skaitmeninių technologijų įmonės „ART21” įkūrėjas ir generalinis direktorius Augustas Alešiūnas.

Į konferenciją atvykę užsienio svečiai bei Europos skaitmeninių inovacijų centrų kitose valstybėse atstovai Grigoris Chatzikostas, Matija Bumbak ir Markos Leggas sveikino šį centrą, išskyrė jo potencialą bei kvietė aktyviai įsitraukti į tarptautinio bendradarbiavimo tinklus Europoje.

 

Aplinkos ministro pranešime – dėmesys naujiems verslo modeliams

Kodėl Europa eina žalinimo keliu? Kodėl mes tai darome? Šiais retoriniais klausimais konferencijoje „Skaitmeninė jūra“ savo pranešimą pradėjo aplinkos ministras Simonas Gentvilas. Anot ministro, atsakymas į šiuos klausimus gana paprastas. Mes tiesiog supratome, kad šiandien pasaulyje veikiantis ekonominis modelis nėra tvarus. Ir tą galime pajusti savu kailiu. Pavyzdžiui, Baltijos jūroje egzistuoja Lietuvos teritorijos dydžio zonos, kuriose nėra gyvybės. Tai, S. Gentvilo teigimu, yra atoveiksmis į taršą, kurį sukelia trys pagrindiniai teršėjai: industrija, žemės ūkis ir gyventojai. Čia dar neminimi cheminiai ginklai, paskandinti prie Švedijos krantų.

Pasak ministro, Baltijos jūra yra ypatinga tuo, kad ji yra labai sekli, vanduo joje atsinaujina tik kas trisdešimt metų, todėl lašas iš jachtos ar motorinio laivo iškrentančio dyzelino ekosistemoje plūduriuoja taip ilgai, kad gali atimti nemažai gyvosios gamtos galimybių. Ir jeigu mes nesumažinsime išmetamų fosfatų ir nitratų į Baltijos jūrą, perspektyva liudija faktą, jog jau neužilgo kartu su žemės ūkio ministru gali būti priimtas sprendimas uždrausti Baltijos priekrantėje žvejoti lašišas ir šlakius. Nedaugelis žino, kad jau anksčiau buvo uždrausta menkių žvejyba. „Tai yra simptomai, kurie rodo, kad gyvename ne pagal galimybes ir atimame iš savo vaikų šansą valgyti Baltijos jūros žuvį“,  – konferencijoje „Skaitmeninė jūra“ konstatavo ministras Simonas Gentvilas.

Nors ministras apgailestavo, kad vis dar ne visos įmonės veikia draugiškai aplinkai ir pasitaiko piktnaudžiavimo atveju, tačiau yra ir puikių pavyzdžių, kada įmonės investuoja dideles sumas į pažangias technologijas, mažinančias taršą. Aplinkos ministerija yra pasiruošusi prie tokių investicijų prisidėti finansiškai.

Įkvepiantis pavyzdys – Europos Sąjungos planas išplėsti aplinkos taršos leidimus į jūrinį ir kelių sektorius. Anot ministro, tai leidžia prognozuoti didelį pokytį logistikos sektoriuje, nes įmonės gaus galimybę greitai pereiti prie netaršių technologijų ir taip sutaupyti taršos leidimų skaičių, kuriuos vėliau galės parduoti ir iš to papildomai uždirbti. Simono Gentvilo teigimu, tai lūžio taškas, kurio Lietuvos įmonės neturėtų pramiegoti. Be to, investicijos į jūrinę energetiką gali padaryti didžiulį teigiamą pokytį Klaipėdos darbo rinkoje. Skaičiuojama, kad 1 MWe jūrinėje vėjo energetikoje sukuria 10 naujų darbo vietų. Tai reiškia, kad jei šiuo metu egzistuojantis planas per artimiausią dešimtmetį pasiekti 1 400 megavatų bus įgyvendintas, Klaipėdoje gali atsirasti 14 000 naujų darbo vietų. Šiuo metu mieste yra 90 000 dirbančiųjų.

 

Tikslas turėti žaliąjį uostą iki 2030 m.

Diskusijoje dalyvavę prelegentai pakankamai vieningai sutarė, kad turėti žaliąjį uostą Klaipėdoje yra realu iki šio dešimtmečio pabaigos, tačiau būtina labai aiškiai visuomenėje apsibrėžti, kaip ji supranta žaliąjį uostą ir kokiais rodikliais tai turėtų būti matuojama. Tai yra reikalinga tam, jog būtų vieningas supratimas ir vien dėl skirtingo įsivaizdavimo nekiltų nereikalingų diskusijų.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Infrastruktūros direktoriaus Vidmanto Paukštės teigimu, uostas yra apsisprendęs eiti tvariu ir darniu kursu, kuris turėtų nulinę emisiją bei būtų žalias. Anot uosto atstovo, jau dabar yra diegiami įvairūs tai užtikrinti padedantys sprendimai. Pavyzdžiui, oro kokybės stebėsenos sistemos, uždaros sistemos krovos technologijos, elektrifikacija, numatytas planas, kaip panaudoti užterštą gruntą naujų teritorijų planavimui, naudojamos skaitmeninės sistemos bei ruošiamasi įsigyti droną, kuris leistų stipriai sumažinti uosto vidaus personalo sudeginamą kurą.

Diskusijos dalyviai sutarė, kad būtina kalbėti apie kompleksinius sprendimus. „Jei turėsime tik žaliąjį uostą, o aplink žalumos trūks, tai darnaus žalumo mes neturėsime“,  – teigė Klaipėdos miesto savivaldybės meras Vytautas Grubliauskas. Jis ragino nepalikti jokių tamsiųjų dėmių tiek mieste, tiek visos šalies logistikos grandinėje. Be to,  Ministrės Pirmininkės patarėjas Dalius Krinickas pritarė Žaliojo uosto poreikiui ir naudai bei atkreipė visų dėmesį į tai, kad kuriant Žaliojo uosto planus būtina įvertinti dažnai koncepcijos stadijoje pamirštamus galimus ateities sprendimus. Didžiausias iššūkis, jo nuomone, Žaliojo uosto vystyme bus nesukurti naujų, dabar neturimų aplinkosauginių iššūkių.

 

Akvakultūros produkcijos reikšmė auga

Pirmaujančios Europos Sąjungoje maisto inovacijų iniciatyvos „EIT Food“ organizuotoje panelėje išskirtinis dėmesys buvo skiriamas tvarios akvakultūros iššūkiams ir naudai. Pranešimą pristatęs Suomijos gamtos išteklių instituto (Luke) vadovaujantis mokslininkas Jouni Vielma pabrėžė technologijų svarbą, kuri atvers galimybes didinti akvakultūros tvarumą. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad skaitmeniniai sprendimai yra svarbūs visose vertės grandinėse nuo gamybos ar perdirbimo iki mažmeninės prekybos. Pasak mokslininko, kuris konferencijos metu pateikė ne vieną jau veikiantį pavyzdį, didelių globalių technologinių įmonių reikšmė maisto sektoriuje auga. Nors lašišų pramonė yra akvakultūros technologijų variklis, tačiau būtini ir tokie sprendimai, kurie skatintų pažangių inovacijų plėtrą ir į kitas akvakultūros sritis.

Mercedes Groba, „EIT Food“ organizacijoje atsakingos už inovacijų programas, teigimu, jūros produktų tiekimas Europoje yra ribotas, o paklausa didėja, tad Senasis žemynas yra priklausomas nuo importo. Pasak diskusijos moderatorės, „EIT Food“ stengiasi prisidėti prie tvarios akvakultūros per inovacijas, švietimą, verslo kūrimo skatinimą ir komunikaciją. Tuo metu „Aqua Pharma Group“ operacijų vadovė Hanne Mertens pritarė anksčiau J. Vielma išsakytoms mintims, kad lašišų pramonė pasikeitė, tapo tvaresnė bei pažangesnė, tačiau ir čia iššūkių netrūksta. Jos teigimu, inovatoriai turėtų sutelkti dėmesį į tai, kaip užkirsti kelią žuvų ligų plitimui, o joms susirgus taikyti tvarų efektyvų gydymą.

Orhuso universiteto tyrėja Niki Alexi pabrėžė akvakultūros reikšmės augimą maisto sektoriuje ir teigė, kad ši tendencija nesikeis, nes yra labai aiškūs iššūkiai, kurie turi būti sprendžiami. Anot jos, reikia rasti būdus, kurie padėtų sumažinti iššūkius transportuojant produktus bei prailginti žuvų filė galiojimo laiką. Tai turi būti padaryta taip, kad nebūtų paveiktas kvapas, skonis, išvaizda bei neatsirastų pridėtinių medžiagų. Mokslininkės nuomone, privalo būti sumažintas produkcijos kiekis, tampantis atliekomis, nes šiandien net trečdalis vandens gėrybių lieka nepanaudotos.

„Next Tuna GmbH“ bendrasteigėjas ir projektų vadovas Paul Sindilariu akcentavo, kad ne tyrimų ir inovacijų greitis yra problema, stabdanti progresą. Didžiausi iššūkiai, anot eksperto, yra teisiniai ir administraciniai barjerai, kurie blokuoja staigią inovacijų plėtrą, nes tyrimų lygmenyje viskas vyksta puikiai. Anot jo, tik kartais atsiranda šiek tiek nesusikalbėjimo tarp mokslo ir verslo, nes tyrėjai pernelyg nutolsta nuo ūkiuose esančios kasdienybės.

Kitą aspektą diskusijoje palietė „SuSea“ generalinis direktorius Mark Chryssolouris. Jo teigimu, globalūs ištekliai mažėja ir akvakultūra yra vienintelė išeitis, kuri gali užtikrinti tvarų apsirūpinimą maistu. Visgi, tam, kad tai vyktų efektyviai, yra būtinas visų suinteresuotų pusių bendradarbiavimas. Labai svarbu edukuoti vartotojus bei neleisti jiems pasikliauti tik informacija socialinėje žiniasklaidoje. M. Chryssolouris nuomone, daug dėmesio vertėtų skirti paaiškinimui, kurie maisto pasirinkimai yra sveikesni ir tvaresni, o vyriausybės turėtų kur kas daugiau investuoti į inovacijas.

 

Logistikos ateitis – vieningas tinklas, skaitmena ir pažanga

Patogios jungtys, draugiška aplinka ir aukšta grąža – tokią Lietuvos logistikos ateitį nubrėžė susisiekimo viceministrė Agnė Vaiciukevičiūtė. Jos teigimu, žalioji darbotvarkė ir skaitmenizavimas yra tos sritys, kurios sulauks ypatingo valdžios dėmesio. Ši valdžia turi ne vieną ambicingą uždavinį tokį kaip, pavyzdžiui, greitasis traukinys Vilnius-Klaipėda.

„Manau, kad Lietuva yra pakankamai pažangi, jog kalbėtų apie efektyvią transporto sistemą su integruota logistika, kurioje duomenys būtų prasmingai išnaudojami. Reikalinga efektyvi transporto sistema tvariai ir efektyviai logistikai sukurti, kuri turi būti grindžiama keliais pagrindiniais elementais: skaitmeninėmis platformomis, užsakymų sandėliavimo sistemomis, krovinių vežėjais, miestų logistika, inovatyvia inžinerija bei pajėgumų dalinimosi sistemomis. Todėl turėtume daugiau kalbėti apie sinchromodalumą, kuris suteikia didesnį vaidmenį geležinkelių ir vidaus vandens kelių transportui bei siūlo veiksmingą ir sklandų perėjimą tarp šių dviejų rūšių bei kelių transporto. Taip į krovinių gabenimą būtų žiūrima iš viso modalinio tinklo perspektyvos. Tai leistų pasirinkti tikslingiausius būdus bei maršrutus ir remtis optimizavimo principu. Aktyviai sąveikaudami bendradarbiavimo tinkle transporto grandinės dalyviai galėtų lanksčiai planuoti transporto procesus ir realiuoju laiku efektyviai pakeisti transporto rūšis“, – ateities logistikos grandinės viziją pristatė susisiekimo viceministrė Agnė Vaiciukevičiūtė.

Diskusijoje dalyvavęs „Linas Agro Group“ valdybos pirmininko pavaduotojas Andrius Pranckevičius išreiškė mintį, kad jį labiausiai įkvėptų tvari ir žalia ilgoji grandinė nuo pat gamybos iki galutinio vartotojo bet kuriame pasaulio kampelyje. Anot verslo atstovo, šiandien kai kuriose srityse dar trūksta technologinio progreso. Pavyzdžiui, nėra elektrinių traktorių, o sunkiojo transporto užuominos taip pat dar tik pradeda egzistuoti, todėl apie visą grandinę šnekėti dar būtų sudėtinga. Be to, jei anksčiau daug grūdų pasiekdavo uostą geležinkeliais, tai šiandien ūkininkai nori savo produkciją pristatyti patys. Taip yra įvykdoma 22 tūkst. reisų bei nuvažiuojama 4 mln. kilometrų, kurių galėtų nebūti. Taip pat visiškai neišnaudojamas upių transportas, kuris labai sėkmingai įdarbinamas kitose valstybėse.

Atsakydamas į šias mintis Lietuvos jūros krovos kompanijų asociacijos vykdomasis direktorius Robertas Valantiejus išreiškė nuomonę, kad didelis ūkininkų nuvažiuojamas kilometrų skaičius yra paskatintas aukštų geležinkelio tarifų ir, anot jo, siekdama didesnio žalumo transporto sektoriuje valstybė turėtų į tai atsižvelgti.

Diskusijoje dalyvavusios skaitmeninių inovacijų centro direktorės Kristinos Šermukšnytės-Alešiūnienės teigimu, valstybė ne tik turi, bet ir privalo aktyviai prisidėti prie sektorių transformacijos. Anot skaitmeninimo ekspertės, Lietuva kaip maža šalis turėtų tai išnaudoti ir skirtinguose sektoriuose išmėginti integruotas į vieną efektyvią sistemą sujungtos logistikos galimybes. Tik tada bus įmanoma pamatuoti, kaip tai veikia. Skaitmeninių inovacijų centro direktorės teigimu, pasaulinė patirtis rodo, kad gabaliukais skaitmenizuoti logistikos neverta. Skaitmeninimas iškart turi apimti visą grandinę, o ministerijai planuojant įgyvendinti bent kelis „sandbox‘us“, ji turėtų aktyvai bendradarbiauti su kuo didesniu socialinių partnerių būriu tam, kad būtų pasiekti efektyviausi sprendimai.

 

Skaitmenizacija reikalauja drąsių sprendimų ir lyderystės

„Versli Lietuva“ generalinė direktorė Daina Kleponė konferencijoje „Skaitmeninė jūra“ teigė, kad didžiausias proveržis visada ateina iš valstybės, kuri nustato tam tikrą kryptį ir poreikius. Anot jos, yra daugybė pavyzdžių, susijusių su JAV kariuomene, kada technologijos pirmiausiai buvo sukurtos jos poreikiams, o vėliau sėkmingai prigijo visuomenėje. Lietuvos pavyzdžiu galima laikyti FinTech sėkmę, kuri nebūtų įvykusi, jei ne pagrindinio rinkos reguliatoriaus – Lietuvos banko – iniciatyva. „Pagrindinė viešojo sektoriaus atsakomybė yra suformuoti apetitą inovacijomis, nes dažnai verslui rizika yra per didelė. Verslas pats nesiims tokios didelės rizikos, todėl valstybė turi rodyti kelią per savo reguliacinę politiką, paramą ir pan.“ , – teigė „Versli Lietuva“ vadovė.

„Apie septyniasdešimt procentų inovatorių sukurtų technologijų neprigyja, nes paaiškėja, kad jų niekam nereikia. Visuomenė nori sprendinių, kurie lengvintų gyvenimą, didintų verslo konkurencingumą, o ne inovatyvių technologijų kaip tokių. Todėl valstybei reikėtų stengtis sukurti ekosistemą arba tam tikrą „sandbox‘ą“, kuriame būtų galima mėginti ir tobulinti jau egzistuojančias technologijas, kurių, valstybės manymu, jai reikia“, – konferencijos diskusijoje mintis dėstė „ART21” vadovas Augustas Alešiūnas.

Jo nuomone, svarbų vaidmenį inovacijų ekosistemoje turėtų užimti skaitmeniniai inovacijų centrai, kurie lyg vaistininkas galėtų parinkti tinkamiausius skaitmenizacijos būdus atskiroms įmonėms ar sektoriams. Lietuva – maža, tačiau protinga šalis – turi puikiais galimybes kurti technologijas ir save pozicionuoti kaip AgriFood Tech ar Aqua Tech valstybę bei eksportuoti technologijas į tokias valstybes kaip Graikija, kuri labai daug produkcijos eksportuoja, tačiau nekuria technologijų, nors joms turi didžiulį potencialų poreikį.

Dar platesnį vaidmenį SIC mato „Versli Lietuva“ vadovė Daina Kleponė. Ji pabrėžė, kad jos lūkesčiai skaitmeniniams inovacijų centrams neapsiriboja ekspertinėmis konsultacijomis ar fasilitavimu. Ji tikisi, kad šie centrai aktyviai stebės aplinką, kuriamas technologijas, tendencijas bei aktyviai prisidės prie eksporto skatinimo. Jie turėtų būti tarsi tam tikri radarai, nes mūsų šalies kūrėjai privalo sugebėti savo produktą parduoti, jei nori būti konkurencingi.

Diskusijoje dalyvavęs asociacijos „Lineka“ prezidentas Edmundas Daukantas dalyvius papildė, kad SIC tikslas turėtų būti ir plati tinklaveika technologijas tiek eksportuojant, tiek ir importuojant. Visi iki vieno nori turėti konkurencinį pranašumą, todėl vienam įsidiegus naudą kuriančias technologijas tuo keliu nueis ir konkurentai. Nors inovacijos dažnai yra brangios (todėl neretai būna baisu), tačiau norint būti lyderiais nereikia bijoti. Kaip teigia asociacijos „Lineka“ prezidentas, galiausiai visi prisimins drąsų ir nebijantį rizikuoti sėkmingą inovatorių, o ne einantįjį iš paskos.

„Nereikia bijoti nesėkmingų investicijų. Jei turime jų dešimt, tikėtina, kad devynios sudegs, tačiau pasisekusioji atpirks visas ir sukurs papildomą vertę. Vis dėlto, jei norime turėti stiprius inovatorius, valstybei yra būtina ilgalaikė vizija inovacijoms neapsiribojant trumpalaikiais paskatinimais“, , – mintimis dalijosi l. e. p. Lietuvos energetikos agentūros vadovas Virgilijus Poderys.

 

Energetika išgyvena lūžį

Elektros energijos rinka išgyvena didelio virsmo pradžią, kurią prieš 25 m. patyrė – telekomunikacijos ar prieš 15 m. – finansų rinkos. Pasyvūs vartotojai viename laido gale tampa aktyviais vartotojais, kurie iš naudotojų tampa gamintojais. Tam, kad elektros rinka niekada nesustotų, būtų išvengiama svyravimų ir perteklius būtų įveiklinimas, būtini labai sudėtingi skaitmeniniai sprendimai. Taip dabartinę situaciją energetikos rinkoje pristatė l. e. p. Lietuvos energetikos agentūros vadovas Virgilijus Poderys.

Energetikos viceministrė Daiva Garbaliauskaitė pristatė Lietuvos ateities tikslus jūrinėje energetikoje, kurioje ministerija mato didžiulį neišnaudotą potencialą bei galimybę mūsų šaliai užsitikrinti energetinę nepriklausomybę. Iki dešimtmečio pabaigos planuojama išvystyti du jūrinės energetikos parkus, kurių galingumas siektų iki 1 400 megavatų. Patys parkai numatomi 30-40 km nuo kranto, o ekspertų skaičiavimai rodo, kad Baltijos jūra dėl joje vyraujančių vėjų yra viena patraukliausių Europos jūrų vystyti vėjo energetiką, kurios potencialas Lietuvoje siekia daugiau nei 3 gigavatus. Todėl reikėtų galvoti ir apie paties uosto pasiruošimą –  kur bus montuojamos vėjo jėgainės ir kaip mes jas aptarnausime. „Mums kaip šaliai, kuri iki šiol apie 70 proc. elektros energijos importuoja, tai yra esminis energetinės nepriklausomybės projektas, kurį mes esame suinteresuoti pradėti maksimaliai sklandžiai ir greitai“, – aiškią žinutę, kad jūrinė energetika yra neabejotinas šalies prioritetas, užtvirtino energetikos viceministrė Daiva Garbaliauskaitė.

Diskusijoje dalyvavęs „Ignitis Renewables“ generalinis direktorius Aleksandr Spiridonov teigė, kad jūrinės energetikos indėlis per mažiau nei dešimt metų išaugs keturiskart ir, anot jo, tai yra puiki galimybė Lietuvai tapti elektros energijos eksportuotoja. Be to, pati vėjo technologija per penkerius metus atpigo perpus, tad dėl galimų didelių jūrinės vėjo energetikos kainų (kaip kad buvo kažkada anksčiau) nereikėtų jaudintis.

VDU rektorius Juozas Augutis, pradžioje perdavęs konferencijos dalyviams asmeninius Prezidento Valdo Adamkaus linkėjimus, pabrėžė technologijų patobulėjimą bei atkreipė dėmesį į gretimų projektų tokių kaip elektros energijos perviršiaus kaupimas, balansavimas ar vandenilio gavimas svarbą. Tam, kad būtų užtikrintas šalies energetinis saugumas, rektoriaus teigimu, yra būtinos valstybės investicijos.

Atsinaujinančios energetikos ateitimi neabejojo ir „Contrarian Ventures“ įkūrėjas bei generalinis direktorius Rokas Pečiulaitis. Jis teigė, kad laivyba yra šeštas pagal dydį pasaulyje teršėjas po Vokietijos. Laivybos elektrifikacija, kuri ženkliai taupys kuro ir net priežiūros kaštus, privalės įvykti. Rizikos kapitalo fondo valdytojas buvo tikras, kad ateinantis šimtmetis bus elektrono šimtmetis, kuriame vyraus lanksčios elektros kainos.  Be to, nenorintys būti žaliais ir linkę likti prie senųjų metodų verslai neturės galimybės prieiti prie kapitalo. Jau dabar didžiausių fondų valdytojai yra pareiškę, kad aplinkosauginiu požiūriu netvarių projektų jie nefinansuos.