Tekstą parengė „Žinių radijas“

Kokį vaidmenį agromaisto sektoriuje vaidina paslaugų rinka? Kokia jos svarba, siekiant sklandžios šio sektoriaus raidos? Kaip efektyviai plėtoti paslaugų rinką, kad jos vaidmuo agromaisto sektoriui suteiktų maksimalią naudą ir taip trokštamą našumą?

Ne tik parduoti, bet ir nuomoti

Lietuvos socialinių mokslų centro Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto vadovės dr. Rasos Melnikienės teigimu, mes šiuo metu gyvename paslaugų ekonomikoje. Įmonėms nėra būtina investuoti, kad turėtų tam tikrus produktus, nes dabar juos galima išsinuomoti, t.y. gauti paslaugą.

Tačiau Lietuvos žemės ūkis visą laiką judėjo industrinio ūkio kūrimo link. Pirmiausia buvo investuojama į pačius ūkius, ir natūralu, kad investicijas dažniausiai gaudavo stambesni ūkiai. R. Melnikienė teigė, kad priėjome etapą, kai reikia padėti ir mažesniems bei vidutiniams ūkiams. Tam reikalingas paslaugų rinkos skatinimas.

„Įmonėms nebebūtina vien tik pardavinėti techniką, jos ją galėtų pradėti ir nuomoti. Kaimynas galėtų išnuomoti savo techniką arba padėti kitam teikdamas savo paslaugas“, – paaiškino Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto vadovė.

Pagrindinė kliūtis – su parama įsigytos technikos negalima naudoti paslaugoms teikti. Dėl to pastebimas ūkininkų bendradarbiavimo trūkumas.

„Aš manau, kad šitas apribojimas yra neteisingas ir reikia visokeriopai skatinti kuo efektyvesnį turimos technikos panaudojimą. Nes investicijos nekuria pridėtinės vertės, jeigu nedaugėja produkcijos. Mūsų tikslas – su mažiausiomis sąnaudomis pagaminti daugiausiai produkcijos ir turėti kuo didesnę kapitalo grąžą“, – sakė R. Melnikienė.

Pasak „AgriFood Lithuania DIH“ direktorės Kristinos Šermukšnytės-Alešiūnienės, būtent aukštosios technologijos ir inovacijos, diegiamos žemės ūkio sektoriuje, padėtų ir labiausiai pasitarnautų mažesniems ir vidutiniams Lietuvos ūkiams. Tačiau brangios technikos smulkesni ūkininkai negali nusipirkti, todėl klestinti paslaugų rinka leistų mažesniems ūkiams dirbti efektyviau.

Kooperatyvai į pagalbą

Melnikienė teigė, kad kooperatyviai galėtų tapti paslaugų teikėjais:

„Galbūt reikėtų jiems padėti tam tikrą įrangą įsigyti, bet tada jie užtikrintų sklaidą paslaugos teritorijoje“.

Šermukšnytė-Alešiūnienė pasidalino teigiamu Prancūzijos pavyzdžiu:

„Prancūzijoje jau labai seniai gyvuoja didžiuliai kooperatyvai, kurie užduoda toną, kur link turi judėti regiono ūkiai. Pats kooperatyvas turi įsteigęs investicinį fondą, kuris kiekvienais metais visoje ES ieško inovacijų ir vėliau jas diegia į kooperatyvą vienijančius ūkius. Tai yra nuostabi iniciatyva“.

Tačiau abi moterys sutiko, kad problema slypi lietuvių mentalitete. Lietuvos ūkininkai mėgsta viską daryti patys ir vengia bendradarbiauti su kaimynais.

Paslaugų platforma ir inovacijų kūrimo rėmimas

Melnikienė mano, kad galėtų padėti paslaugų platforma, kuri leistų tiesiogiai bendrauti paslaugų teikėjams ir paslaugų gavėjams. Kaimo turizmas suklestėjo sukūrus panašią platformą.

„Atsirado galimybė kaimo žmonėms teikti paslaugas miestiečiams. Tai čia gali būti lygiai tokiu pačiu keliu einama. Reikėtų galvoti apie tai, kaip įvairiais rinkodaros instrumentais skatinti šitą paslaugų rinkos plėtrą, kad atsirastų didesnė pasiūla. Tada ūkininkas suprastų, jog jam yra patogu tuo naudotis“, – paaiškino R. Melnikienė.

Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto vadovė teigė pasigendanti inovacijų kūrimo rėmimo proceso. Bendroji žemės ūkio politika pirmiausia remia žemdirbius. Įvairūs europiniai projektai taip pat yra labiau skirti inovacijų diegimui, o ne jų kūrimui. Ir nors inovacijų kūrimas yra brangus procesas, tuo užsiimti galėtų stambūs, pažangūs ūkiai ir asociacijos.

„Inovacijų kūrimas ir jų diegimas yra neįmanomas be bendradarbiavimo. Jeigu mes nebendradarbiausime, mes neturėsime tų inovacijų kūrimo ir tos naujosios rinkos“, – sakė R. Melnikienė.

Šermukšnytės-Alešiūnienės teigimu, ūkininkai turėtų bendradarbiauti ne tik tarpusavyje, bet ir su politikos formuotojais bei mokslininkais:

„Mokslas žino ir mato, kur galime pasiekti didžiausią vertę, kur link galime keliauti“.

Nelyginkime savęs su kitais

Europos Sąjungoje žemės ūkio našumas ir efektyvumas paprastai yra matuojamas pagal tai, kiek produkcijos yra pagaminama viename hektare. Remiantis statistika, nemaža dalis ES valstybių geba iš vieno hektaro uždirbti daugiau nei 2000 eurų. Mūsų šalyje šis skaičius siekia tik apie 800 eurų.

Tačiau Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto vadovė R. Melnikienė teigė, kad šiuo rodikliu negalima vadovautis. Lietuvoje yra ne tik kitoks klimatas, bet ir skirtinga žemės ūkio specializacija. R. Melnikienės manymu, lyginti daržovių, užauginamų laukuose, su tomis, kurios auga šiltnamiuose, paprasčiausiai negalima.

„Mes taip pat turime mažesnę pieno supirkimo kainą negu kitos ES šalys. Mūsų produkcija pienininkystės ūkiuose negali būti didesnė, nes čia ne ūkininkų kaltė, kad jie uždirba mažiau, – paaiškino R. Melnikienė. – Aišku, mes tikrai turim mažiau intensyvų žemės ūkį, mažiau gyvulių vienam hektarui negu kitos ES šalys. Bet jos turi didžiulę cheminės ir kitokios taršos problemą. Ir mes tikrai nebegalėsime jų vytis intensyvumo didinimo prasme, todėl mums čia bus labai svarbios visos modernios technologijos ir inovacijos.“

Melnikienės teigimu, ne produkcija, o pelnas turėtų būti pagrindinis rodiklis vertinant žemės ūkio sėkmę:

„Pelnas yra tas rodiklis, kuris parodo mūsų efektyvumą. Ūkiai tikrai dirba sėkmingai. Jeigu ūkis dirba nesėkmingai, jis traukiasi iš rinkos“.

Laidų ciklą inicijuoja skaitmeninių inovacijų centras „AgriFood Lithuania DIH“. Idėją pagal projektą „Kaimo plėtra regionuose inovacijų pagalba“ palaiko Lietuvos kaimo tinklas ir Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai“.