„XVII amžiuje cukraus pasaulyje buvo pagaminama vos keturi šimtai kilogramų ir tai buvo išskirtinės prabangos prekė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą cukraus jau buvo pagaminama dvidešimt milijonų tonų, o šiandien jo yra visur – per šį laikotarpį jis atpigo daugiau nei 170 kartų. Įvykusi technologinė permaina pasiekė neįtikėtinų rezultatų, tačiau kai kurios valstybės, nesugebėjusios judėti su šiais pokyčiais, taip ir neatsigavo“, – tokia įžanga skaitmeninių inovacijų centro „AgriFood Lithuania DIH“ ir „EIT Food“ inicijuotą diskusiją Lietuvos verslo forume apie aukštos pridėtinės vertės agromaisto sektorių Lietuvoje kaip misiją (ne)įmanoma pradėjo diskusijos moderatorius.

 

Europoje diskusijų nėra – tai prioritetinis sektorius

Jei su pateiktomis nuomonėmis ar įžvalgomis galima aršiai diskutuoti ir išsiskirstyti be susitarimo, su skaičiais ginčytis sudėtinga. Pranešimą pristatęs „EIT Food RIS“ politikos tarybos narys, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius ir Lietuvos klasterių tinklo prezidentas Giedrius Bagušinskas pateikė ne vieną svarbų statistinį faktą apie žemės ūkio ir maisto sektorių.

Žemės ūkio, maisto ir gėrimų sektorius sukuria daugiau nei 8 proc. Europos Sąjungos BVP, jame dirba virš 7,5 proc. visų dirbančiųjų (t.y. beveik penki milijonai darbuotojų). Be to, ši pramonės šaka sugeneruoja 9 proc. visų pramonės šakų kuriamos vertės. Lietuvoje skaičiai panašūs. Tai – 7,4 proc. BVP. Be to, virš 70 proc. gamyboje naudojamos žaliavos paruošiama Lietuvoje. Galiausiai, tai vienas iš pagrindinių darbdavių regionuose, turintis ypatingai reikšmingą vaidmenį mažesnių miestų ir kaimų vystymesi.

„Valstybiniu mastu mes pernelyg viską susmulkinome, sukoncentravome į lentynėles ir per mažai pasitikime verslu. Smulkiam ir vidutiniam verslui parama inovacijoms ir konkurencingumo didinimui yra gyvybiškai svarbi, tačiau nesuteikdami skatinamųjų priemonių (nebūtinai tiesioginio finansavimo) mes neišnaudojame egzistuojančio potencialo. Be to, visos priemonės yra dalijamos tiesiogiai valstybinių institucijų ar agentūrų ir nėra leidžiama pačioms verslo asocijuotoms struktūroms nuspręsti, kur labiausiai verta investuoti. Europos Sąjungoje yra ne viena šalis, kuri verslo skatinimo paramos distribuciją yra linkusi patikėti verslo asociacijoms“, – mintį labiau pasitikėti verslu ir skirti didesnį dėmesį stambioms įmonėms išreiškė Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos „LitMEA“ direktorius G. Bagušinskas.

 

Skaitmeninių inovacijų centrai lyg šeimos gydytojas

„AgriFood Lithuania DIH“ ir „EIT Food“ inicijuotoje temoje kalbėjęs Lietuvos inovacijų centro direktorius dr. Mantas Vilys pabrėžė, kad inovacijos klesti tada, kai yra didelis neapibrėžtumas, egzistuoja nemaža rizika, tačiau taip pat galima ir didelė grąža bei nauda. Labai panašiai šiandien gyvena agromaisto sektorius. Vykstanti dvejopa – skaitmeninė ir žalioji – transformacija kuria naujas žaidimo taisykles ir formas, kurios turės didžiulės įtakos sektoriaus ateičiai ir joje veikiančių verslų raidai.

Kaip teigia Lietuvos inovacijų centro direktorius, atsirandantys iššūkiai skatina įmones investuoti į priemones, galinčias kurti aukštesnę pridėtinę vertę. Taip pat vartotojų lūkesčiai, žiedinė ekonomika, socialinė atsakomybė ir skaitmeninė revoliucija verčia verslus permąstyti savo veiklos modelius ir ieškoti būdų, kaip prisitaikyti ir būti konkurencingais ne tik vietinėje rinkoje, bet ir visame pasaulyje. Anot M. Vilio, neužteks agromaisto sektoriaus veikėjams galvoti tik apie atskirus atvejus ar priemones, bus būtina mąstyti kompleksiškai ir net galvoti apie elementus, kurie anksčiau niekada nebuvo svarstyti.

„Vakarų rinkoje egzistuoja didžiulė konkurencija, todėl reikia labai gerai įvertinti, kas galėtų būti į konkurencinę kovą besiveržiančios įmonės sąjungininkai. Aš manau, kad skaitmeniniai inovacijų centrai yra būtent tas sąjungininkas, kurio reikia verslui. Jie būdami nešališki ir pelno nesiekiantys patarėjai lyg šeimos gydytojai gali padėti nepasiklysti technologijų, jų diegimo ir pasiūlos džiunglėse. Jie objektyviai gali padėti įsivertinti inovacijų taikymo galimybes, poveikį, sudėlioti veiksmų planą, padėti sumažinti investicijų riziką, padėti ieškoti naujų rinkų ar konkurencinio pranašumo bei supažindinti su reikiamos patirties turinčiais mentoriais visoje Europoje. Svarbu suvokti, kad pokyčių laikotarpyje išlieka ne stipriausi ir net ne protingiausi, bet tie, kurie sugeba geriausiai prisitaikyti prie kintančios aplinkos“, – patarimu pasitikėti ir išnaudoti skaitmeninius inovacijų centrus dalinosi Lietuvos inovacijų centro direktorius Dr. Mantas Vilys.

 

Agromaistas  – Lietuvos proveržio sektorius

Diskusijos metu buvo kalbėta ir apie tai, kad visuomenė dažnai klaidingai įsivaizduoja pirminę agromaisto sektoriaus gamybą. Nesvarbu, ar tai būtų kviečių laukai, ar vištų ferma, tačiau diskusijos prelegentai tikino, jog įdiegtų pažangių technologijų šiuo metu netrūksta. Įvertinus agromaisto sektoriaus pramonės mąstą šalies ekonomikai, net ir nedidelis proveržis šiame sektoriuje gali generuoti tokią grąžą, kokios negali net ir didelis proveržis labai patraukliai skambančiame, tačiau mažame sektoriuje.

„Deja, šalyje agromaisto sektorius nėra matomas kaip inovatyvus proveržio sektorius. Tarptautinio lygio moksliniai tyrimai įrodė ir pagrindė, kad žemės ūkio ir maisto sektorius kitų sektorių kontekste turi didžiausią potencialą technologijų diegime, pritaikyme bei naujų produktų kūrime. Be to, šis sektorius turi didžiulę įtaką regionų ekonominiam vystymuisi.  Sėkminga agromaisto sektoriaus raidai gali naikinti netolygumo skirtumus tarp didmiesčių ir provincijos, išlaikyti ir pritraukti jaunus bei talentingus žmones ir naujus verslus“, – teigė „AgriFood Lithuania DIH“ direktorė Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė.

Tarptautinė ekspertė pridūrė, jog į tai dėmesį atkreipti turėtų ir politikos formuotojai. Anot jos, įvertinus tai, kad naujajame programavimo periode didžioji dalis lėšų bus nukreiptos į regionus, negalima palikti žemės ūkio ir maisto sektoriaus nuošalyje, kadangi jo įtaka ir reikšmė regionų ekonominei plėtrai yra nenuginčijama. Todėl kyla klausimas, kokius rezultatus mes gebėtume pasiekti, jei šį sektorių paliktume nuošalyje? „Svarbu tai, kad ateinančio programavimo periodo metu Lietuva nacionaliniu mastu išsikeltų uždavinius ir žinotų, kokio sektoriaus ji nori po penkerių, dešimties ir dvidešimties metų. Svarbu, kad nebūtų mėtymosi ir nežinojimo. Be to, į sektorių iš skirtingų perspektyvų turi būti žiūrima sutelktai. Nesvarbu, ar tai būtų sumani specializacija, ar kaimo plėtra, ar Įgūdžių paktas. Kiekvienas šis planas tarpusavyje turi būti integruotas, o ne eiti atskirai“, – nuosekliai ir nefragmentuotai į sektoriaus ateitį siūlė pasižiūrėti skaitmeninių inovacijų centro direktorė.

 

Tradicinis nėra lygu neinovacinis

Diskusijos dalyviai pažymėjo, kad net ir paprasto kviečių lauko apdirbime naudojama daug inovacijų. Nuo didelių duomenų apdorojimo, įvairių sensorių, hyperspektrinių kamerų iki palydovų duomenų ir sunkiosios laukų technikos, kurios operatoriaus darbo vieta labiau primena kosminį laivą nei daugelio vaizduotėje išlikusį senovinį kombaino ar traktoriaus vairuotojo kabinos vaizdą.

„Pavyzdžiui, paukštynas, nors ir atrodo tradicinis užsiėmimas, tačiau dabar tai irgi inovacinė aplinka, turinti daugybę pažangių technologinių sprendimų, kurie kelia našumą ir kokybę. Pradedant nuo ventiliacinių, temperatūros palaikymo sprendimų ir daugybės kitų parametrų monitoringo bei valdymo iki robotizuotų linijų. Pas mus netgi buvo atvykę „Microsoft“ atstovai ir siūlė kartu vystyti skaitmeninius sprendimus“, – patirtimi dalinosi „Linas Agro Group“ valdybos pirmininko pavaduotojas, „PF Kekava“ valdybos pirmininkas, AB „Kauno Grūdai“ generalinis direktorius Andrius Pranckevičius.

Diskusijos dalyvio teigimu, lietuviškos įmonės net ir būdamos mažos ar vidutinės Europos mastu gali konkuruoti tarptautinėje rinkoje, kadangi yra alkanos inovacijoms ir geba priimti sprendimus sparčiau nei didelės korporacijos. A. Pranckevičiaus nuomone, savo inovatyvumu lietuviško kapitalo įmonės gali įgyvendinti didelius reikalavimus maisto kokybei, jo tvarumui keliančių rinkų lūkesčius, kurių didieji žaidėjai (pavyzdžiui, iš Lenkijos) dėl savo dydžio ir komplikuotumo nesugeba pasiekti.

Panašiai kalbėjo ir „Biržų duona“ vykdantysis direktorius Andrius Kurganovas. Jis pasidalijo pavyzdžiu, kai į juos kreipėsi vienas didžiausių JAV distributorių ir paprašė sukurti visuomenėje tikslinės grupės norimą produktą, kurio didieji žaidėjai negeba pasiūlyti. Tad tokių įmonių kaip „Biržų duona“ tikslas – prisitaikyti ir kurti. Džiugu, jog tai sekasi daryti. Lietuvoje yra ne viena įmonė jau dabar sėkmingai eksportuojanti didžiulę savo produkcijos dalį ir turinčią labai tvarų eksporto augimą.

 

Prisitaikyti reikia ne tik prie užsienio klientų poreikių, bet ir vietinių vartotojų kintančių lūkesčių. „Viena iš mūsų inovacijų krypčių yra specializuotos mitybos, funkcinio maisto kryptis. Kepame duoną ne tik iš rugių ar kviečių, bet ir migdolų miltų ir taip išvengiame didelio angliavandenių kiekio produkte. Be to, svarbu pabrėžti tvarumo svarbą įmonės vystyme. Šiuo metu dėmesys skiriamas žaliajai energetikai, šalutinių produktų panaudai ar maisto nešvaistymui“ – apie įmonėje diegiamas inovacijas pasakojo „Biržų duona“ vykdantysis direktorius.

 

Būtinas bendradarbiavimas

Apie tai, kad pas mus didelėmis laikomos įmonės Europos mastu dažnai yra mažos ar, geriausiu atveju, vidutinės, kalbėjęs „Vikondos grupės“ generalinis direktorius Mindaugas Snarskis pažymėjo, kad inovacijos nereikia maišyti su naujienomis. Anot jo, mažas verslas dažnai geba kurti naujienas, tačiau labai retai inovacijas, o inovacija yra proveržio klausimas. „Vikondos grupės“ generalinis direktorius atkreipė dėmesį ir išreiškė viltį, kad konkurentams Lietuvoje nereikia bijoti dirbti kartu, nes susivieniję konkrečių inovacijų kūrime jie gali pasiekti proveržį, kuris būtų naudingas visiems (įmonėms, visuomenei, valstybei). Tai įmonių konkurencingumui ne kenktų, o jį netgi didintų.

„Pavyzdžiui, mūsų gaminamiems ledams „Dadu“ JAV yra antra pagal dydį rinka (mes turime savo rinkos dalį Los Andžele). Be to, mūsų ledai yra labai vertinami Vokietijoje. Mes, lietuviai, esame smalsūs ir inovatyvūs, dažnai net patys neįvertiname, ką sukuriame ir galime pateikti pasauliui. Vis dėlto, mums kaip valstybei ir įmonėms kaip verslui siekiant rinkos dydžio užsienyje reikėtų išnaudoti komercijos atašė teikiamas galimybes. Bet, pavyzdžiui, mes Los Andžele turime vieną tokį atašė, o Suomija – šešis. Mes steigiame naujus atašė skirtingose šalyse, tačiau reikėtų didesnių tempų. Galimybės įsitvirtinti užsienio rinkose tikrai yra, tačiau jei kartu nebendradarbiausime (net ir su vietos rinkos konkurentais) ir jeigu neturėsime mūsų brangios tėvynės nuoseklios paramos, tas procesas gali būti labai sudėtingas ir ilgas“ – teigė lietuviškų produktų eksporto potencialu tikintis M. Snarskis.