Maistas – nacionalinio saugumo klausimas. Tai – tezė, vis garsiau skambanti iš politinių lyderių JAV ar Europoje lūpų, tačiau ši akivaizdi tiesa jau seniai nebėra tik politikų retorikoje girdimas teiginys. Apie to priežastis, turinį ir galimą poveikį vis garsiau kalbama ne tik viešajame diskurse, bet ir privačiuose galutinių vartotojų pokalbiuose. To priežastis – aiški ir nereikalaujanti plataus dėstymo. Dabar gyvename labai didelėje realioje rizikoje jau šiandien neišmaitinti dalies pasaulio gyventojų. Ne 2050-aisiais, apie ką diskutavome prieš daugiau nei metus, bet šiandien.
Europa vis stipriau suvokia du dalykus. Visų pirma, turime patys užsiauginti reikiamą maisto produkcijos kiekį. Antra, Senasis žemynas jaučia moralinę atsakomybę užtikrinti, kad skurdžiausiose pasaulio vietose nekiltų badas. Įvertinus šį kontekstą, pridėjus vis dar sutrūkinėjusias tiekimo grandines ir prisiminus Žaliojo kurso tikslus visam agromaisto sektoriui ir sprendimų priėmėjams tenka spręsti nemenką galvosūkį, kaip tai suderinti? Ar tai apskritai įmanoma? Kokia tikimybė, kad Lietuvos agromaisto verslo bei ūkininkų nuomonė bus išgirsta?
Tarptautinė pozicija, kurios dar neturėjome
Aišku viena – Lietuvos agromaisto sektoriaus veikėjai galingesnio įrankio, padėsiančio siekti užsibrėžtų tikslų, nei turimas šiandien dar niekados neturėjo. Vasaros viduryje Lietuvos pramonininkų konfederacijos deleguota „AgriFood Lithuania DIH“ direktorė Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė buvo paskirta į Pasaulinio verslų organizacijų tinklo veikiančio prie Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) – BIAC Maisto ir žemės ūkio komiteto vicepirmininkės pareigas. Tokios pareigos šioje organizacijoje iki šiol nebuvo patikėtos nei vienam lietuviui.
Lietuvos verslui atsiveria galimybės lengviau inicijuoti BIAC rengiamas rekomendacijas ar transliuojamas pozicijas pažangiausių pasaulio valstybių vyriausybėms. Taip pat tai suteikia šansą turėti svaresnį indėlį komitete priimamų galutinių sprendimų vardikliui bei padeda aktyviai tiesiogiai įsitraukti į tokius G20 Vyriausybes vienijančius projektus kaip „Peace for Food“ ar EBPO žemės ūkių ministrų suvažiavimą, kuris įvyks lapkričio mėnesį Paryžiuje. Kaip teigė Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius, ši mūsų šalies atstovei patikėta įtakinga pareigybė leis stiprinti Lietuvos verslo pozicijas formuojant agromaisto ir maisto pramonės sektorių politiką pasaulyje.
Galimybė įgyti komercinį pranašumą
Manoma, kad pasibaigus dvejonėms dėl Žaliojo kurso tikslų koreliacijos su siekiu užsiauginti maksimaliai daug produktų, šalys laimėtojos bus tos, kurios nenusigręš nuo skatmeninimo ir kitų inovatyvių sprendimų kūrimo bei diegimo ir investuos į finansų/efektyvumo/aplinkosaugos svarstyklių balanso paieškas. Tokią netolimos ateities projekciją pateikė neseniai minimo komiteto vicepirmininkės pareigas pradėjusi eiti Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė, kuri šįmet taip pat yra nominuota net dviem tarptautiniams apdovanojimams: „Metų Europos klasterio vadovės“ ir „Metų EIT moterimi“.
Iš tiesų, aktyvus Lietuvos veikėjų įsitraukimas į tarptautines organizacijas generuoja įvairiapusišką naudą visai šalies ekosistemai. Jei veikla BIAC leidžia prisidėti prie tarptautinės politikos kūrimo, tai, pavyzdžiui, veikimas Europos inovacijų technologijos instituto maisto sistemos bendruomenėje („EIT Food“) suteikia galimybę pasiūlyti daugybę vertę kuriančių programų startuoliams, studentams, ūkininkams, mokslininkams ar netgi valstybės tarnautojams bei politikams.
„Aktyvus dalyvavimas tokiose platformose leidžia pasiūlyti sustiprinti žinias visiems sektoriaus veikėjams. Pavyzdžiui, verslą vystantiems inovatoriams suteikiama patraukli tinklaveikos arena, pasiūloma aukščiausio lygio mentorystė bei finansinė parama įgyvendinti savo idėjas. Valstybės tarnautojams suteikiamos galimybės gilintis į sumaniąsias specializacijas, keistis gerosiomis praktikomis ar betarpiškai ieškoti bendrų sprendimų su kolegomis“, – pasakojo vieno aktyviausių „EIT Food“ centrų Europos šalyse vadovė K. Šermukšnytė-Alešiūnienė
Agromaisto sektoriaus socialinis potencialas
Nors dažnai auganti įtaka matuojama pozicijomis ir ekonomine galia, tačiau ar kas pagalvoja, kad vis didesnes galimybes paveikti žemės ūkio ir maisto politikos formavimą įgauna veikėjai, sukaupę minkštosios galios kreditų? Tokios galios pavyzdžiais būtų galima laikyti aktyvumą ir įdirbį Europos Komisijai prioritetinėse kryptyse tokiose kaip moterų lyderystės stiprinimas agromaisto sektoriuje, palankios ekosistemos startuoliams kūrimas bei skatinimas kaimo vietovėse ir pan.
Lietuva tam jau dabar turi susikūrusi pakankamai tvirtus pamatus. „AgriFood Lithuania“ vykdo pavyzdinę moterų lyderystės skatinimo agromaisto sektoriuje programą, o rudenį šio centro organizuojamo hakatono „HACK Startup Village“ oficialia globėja yra Eurokomisarė, atsakinga už Inovacijas, mokslinius tyrimus, kultūrą, švietimą ir jaunimą Maryia Gabriel. Į pastarąjį faktą žiūrėti tik kaip į simboliką nevertėtų, kadangi paskutinįkart ne lietuvis Eurokomisaras renginio mūsų šalyje globėju buvo tapęs beveik prieš dešimt metų.
Lietuvos verslo įdirbis stiprinant savo balso girdimumą Europos agromaisto sektoriaus politikos formavime įgauna vis didesnį svorį. Todėl beveik neabejotina, kad netrukus galėsime džiaugtis sukaupę didžiausią žemės ūkio ir maisto sektoriaus veikėjų kada nors turėtų poveikio priemonių europinės politikos formavimui arsenalą.