Žiemojančiuose Lietuvos laukuose kilusi audra persikėlė ir į sostinę. Tai ne tik tamsūs debesys, keliantys grėsmę būsimam derliui, bet ir augantis nepasitenkinimas, kuris užgimė Europos žemės ūkio lygumų širdyje. Visgi pastaruoju metu Lietuvoje suaktyvėję ūkininkų protestai – daugiau nei vietinis pasipiktinimas. Susiduriame su akivaizdžiu Europos agrarinio nerimo simptomu, signalizuojančiu apie ūkininkų bendruomenę šiandien kamuojančius rimtus iššūkius.
Kodėl Lietuvos ūkininkų apmaudo šaknys gilėja?
Europos komisaras Janusz Wojciechowski, atidarydamas „Agromaisto dienas 2023“ (angl. „Agri-Food Days 2023“) Briuselyje, pabrėžė, kad kiekvienais metais prarandame vis daugiau ūkių, kurie nebeišsilaiko. Statistika išties gana liūdna. 2020 metais ES iš viso buvo 9,1 mln. ūkių, t. y. net 37 proc. mažiau nei 2005 metais. Vadinasi, 5,3 mln. ūkių tiesiog nebeliko.
Šiuo metu Lietuvoje vyksta precedento neturintis taikus ir labai vieningas ūkininkų protestas. Kaip ir daugelyje ES šalių, jie išėjo į gatves. Tiksliau, išriedėjo – ūkininkų traktoriai, kaimo pragyvenimo simbolis, tapo ir paties protesto emblema. Priežasčių protestuoti ne viena ir konkretūs rūpesčiai, slegiantys žemę dirbančių žmonių pečius, skiriasi. Tačiau mažos žemės ūkio produktų supirkimo kainos, didelės veiklos sąnaudos, negailestingas rinkos nepastovumas bei kriziniai laikotarpiai – pandemijos padariniai ir pašonėje tebevykstantis karas – daugelį ūkininkų vienodai stumia į nesaugią padėtį.
Prie ūkininkams tenkančių iššūkių gausos ir įvairovės, puikiai atspindinčių daugialypį žemės ūkio vaidmenį socialinėje ir ekonominėje ES sistemoje, dar sugrįšiu. Kol kas susitelkime į faktą, kad ūkininkų apmaudo šaknys vis gilėja. Tiek nacionalinė, tiek Briuselio koridoriuose kuriama žemės ūkio politika dažnai yra jų nepasitenkinimo pagrindas. Čia norisi pabrėžti, kad 1962 metais pradėta įgyvendinti ES bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) – tai partnerystė tarp žemės ūkio ir visuomenės bei Europos ir jos ūkininkų. Šia politika siekiama juos remti ir gerinti žemės ūkio produktyvumą, užtikrinant stabilų įperkamo maisto tiekimą.
Tarp politikos keliamų tikslų – apsaugoti valstybių narių ūkininkus, kad jie galėtų protingai pragyventi, padėti kovoti su klimato kaita ir tausiai valdyti gamtos išteklius, išlaikyti kaimo vietoves ir kraštovaizdį visoje ES, palaikyti kaimo ekonomiką gyvą skatinant darbo vietų kūrimą žemės ūkyje, maisto pramonėje ir susijusiuose sektoriuose.
Nors BŽŪP yra ES integracijos kertinis akmuo, ji turi kritikų. Subsidijų paskirstymas, biurokratinės painiavos ir suvokiamas politikavimo bei praktikos atotrūkis – pasikartojančios temos ūkininkų nusivylimo priežasčių sąraše.
Europos ūkininkai – ne vien maisto tiekimo grandinės stuburas
Pastaraisiais metais, ypač nuo 2019-ųjų (arba Žaliojo kurso patvirtinimo), ES išaugo ūkininkų protestai, pasižymintys dideliu organizuotumu ir gausiomis dalyvių gretomis. Reikšmingos demonstracijos vyko tokiose šalyse kaip Nyderlandai, Vokietija, Prancūzija, Lenkija, Ispanija ar Italija.
Šiuos protestus lėmė daugybė tarpusavyje susijusių problemų. Ekonominis spaudimas, pavyzdžiui, žemos produkcijos kainos ir nesąžininga konkurencija, taip pat iššūkiai, susiję su žemės ūkio politika, ypač dėl BŽŪP sudėtingumo ir nelygybės. Aplinkosaugos taisyklės, neabejotinai labai svarbios klimato kaitos ir biologinės įvairovės nykimo akivaizdoje, visgi ir klaidina reikalavimų labirinte. Ūkininkai, Europos kaimų gyvybiškumo sergėtojai, dažnai „pakimba“ tarp aplinkos tvarumo nuostatų ir žemės ūkio gamybos realijų.
Neseniai Nyderlanduose įvykę protestai, paskatinti azoto emisijų mažinimo priemonių, iliustruoja šią įtampą – subtilią pusiausvyrą tarp gamtos išsaugojimo ir pragyvenimo šaltinių puoselėjimo. Ginčijamasi dėl aplinkosaugos reglamentų, kuriais siekiama sumažinti išmetamų teršalų kiekį ir skatinti tvarumą. Ūkininkai tvirtina, kad dažnai neatsižvelgiama į praktinius ūkininkavimo aspektus ir ekonominį gyvybingumą.
Be to, protestuose atsikartojo raginimas gerbti ir iš naujo įvertinti žemės ūkio vaidmenį visuomenėje, pabrėžiant būtinybę užmegzti įtraukų dialogą tarp politikos formuotojų, visuomenės ir ūkininkų bendruomenės. Svarbiausias tikslas – visapusiškai spręsti daugialypius šiuolaikinio žemės ūkio iššūkius ir užtikrinti tvarią bei klestinčią ateitį visoms suinteresuotosioms šalims.
Pripažinti nepakeičiamą ūkininkų vaidmenį mažų mažiausiai labai svarbu. Jie ne tik maisto tiekimo grandinės stuburas, bet ir mūsų kraštų bei tradicijų saugotojai. Jų triūsas ir atsidavimas – pagrindas, ant kurio pastatytas aprūpinimas maistu, todėl ūkininkų gerovė yra ir visos visuomenės sveikatos sinonimas.
Protestai nėra tik šauksmas dėl ekonominės pagalbos ar politikos reformos. Jais reikalaujama pripažinimo ir pagarbos. Ūkininkai nėra vien maisto gamintojai – jie ir kultūros paveldo saugotojai, inovacijų pradininkai, aplinkosaugos gynėjai. Tačiau visuomenės nusistatymas, kad toks daugialypis vaidmuo dažnai neatitinka lūkesčių, skatina atskirties jausmą.
Sprendimas – ateitį formuojanti ir bendruomenės realijomis grįsta politika
Atsakas į agrarinį nerimą nėra paprastas. Tam reikia kompleksinio požiūrio, kuris pripažįsta ūkininkų bendruomenės rūpesčius ir kartu sprendžia platesnius tvarumo, ekonominio gyvybingumo ir socialinio teisingumo iššūkius. Svarbiausia – konstruktyvus dialogas, įtraukiantis visas suinteresuotąsias šalis. Politikos formuotojai, ūkininkai, pramonės veikėjai ir pilietinė visuomenė turi susivienyti, kad sukurtų politiką, kuri būtų ne tik teisinga ir žvelgianti į ateitį, bet ir pagrįsta ūkininkų gyvenimo realijomis.
Investicijos į kaimo infrastruktūrą, parama tvariai praktikai, sąžiningos prekybos sąlygos ir tikras bendradarbiavimas su žemės ūkio sektoriumi yra tik dalis žingsnių, galinčių nutiesti kelią. ES įsipareigojimas užtikrinti aprūpinimą maistu, kaimo plėtrą ir aplinkos tvarumą – politikos pagrindas, kuriuo remiantis galima imtis šių veiksmų. Žinoma, kelias nebūtų lengvas ir pareikalautų bendrų pastangų, bendros vizijos ir elementaraus noro prisitaikyti bei diegti naujoves.
Agrarinio nerimo atgarsiai iš Lietuvos pasklis ir į tolimus ES kampelius. Todėl prisiminkime, kad Europos žemės ūkio sveikata neatsiejama nuo visuomenės, ekonomikos ir aplinkos sveikatos. Iššūkių, su kuriais susiduria ūkininkai, sprendimas – tai ne tik sektoriaus neramumų malšinimas. Kalbame apie pačių Europos klestėjimo ir tvarumo šaknų puoselėjimą. Lietuvos, o iš tikrųjų visos Europos laukai – ne tik dirbami plotai, bet ir sveiko gyvenimo horizontas, kuriame rūpestingai, supratingai ir su pagarba turi būti sėjamos tvarios ir įtraukios ateities sėklos. Pripažindami nepakeičiamą ūkininkų vaidmenį, kuriame tvarią ateitį visiems.