Agrifood

K. Šermukšnytė-Alešiūnienė: „Jaunimas ir moterys – tarp svarbiausių ateities bioekonomikos ramsčių“

Holistiškai transformuoti bioekonomikos sektorių, kuriame tvarumas dera su ekonominiais ir aplinkosaugos tikslais – toks tikslas siejo kovą vykusio „Biokekonomikos forumo 2024“ įžvalgas. Vilniaus rotušėje jomis keitėsi pramonės profesionalai, politikos formuotojai, akademikai, verslo ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, jaunieji novatoriai iš Lietuvos bei užsienio. Renginį gyvai ir internetu visoje ES stebėjo per 2 tūkst. dalyvių, norinčių bendromis pastangomis kurti ateitį. 

Forumą klasteris ir skaitmeninių inovacijų centras „AgriFood Lithuania“ ir Lietuvos mokslo taryba organizavo drauge su šalies Ekonomikos ir inovacijų bei Žemės ūkio ministerijomis, Inovacijų agentūra, „LithuaniaBIO“ ir „Investuok Lietuvoje“. Renginys – dalis visoje Europoje vykusio „Bioekonomikos pokyčių kūrėjų“ festivalio (angl. Bioeconomy Changemakers Festival), kurį inicijavo EK Mokslinių tyrimų ir inovacijų generalinis direktoratas, bendradarbiaudamas su bioekonomikos jaunimo srities ambasadoriais.

Pasveikino eurokomisaras

Forumą atidaręs už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę atsakingas Europos Komisijos (EK) narys Virginijus Sinkevičius išreiškė paramą šalies įsipareigojimui ieškoti būdų stiprinti sektorių. Anot jo, bioekonomika atveria tvarias galimybes inovuoti žemės ūkyje, miškininkystėje ir kaimo vietovėse, leidžia įvairinti pajamas, mažinti išlaidas ir didinti atsparumą. 

„Siekiant pertvarkos svarbiausiu turi išlikti tvarumo siekis – biomasės ištekliai riboti, tad valdyti juos tiek sausumoje, tiek jūroje turime itin kruopščiai. Ir nepamirškime į bet kokius procesus įtraukti jaunimo, kurio kūrybiškumas ir energija bus labai svarbūs skatinant inovacijas, ypač prikeliant nutolusias vietoves“, – sveikinimo žodžiais dalijosi V. Sinkevičius.

Lietuvos žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas priminė, kad bioekonomika – labai plati sritis, tad būtina pasitelkti kiek įmanoma daugiau kompetencijų ir netradicinių sprendimų, jei norime sėkmingai įgyvendinti konkrečius aspektus: „Kurti pridėtinę vertę iš savos produkcijos, o ne būti žaliavų šalimi – vienas kertinių tikslų, kurio turėtume aktyviai siekti.“ 

Pasak Lietuvos ekonomikos ir inovacijų viceministrės, problemos, su kuriomis kasdien susiduria ES narės, labai panašios, todėl ir išspręsti jas galime tik kartu. Tokiais žodžiais Ieva Valeškaitė paragino tarptautinę, tarpdisciplininę auditoriją keistis gerąja patirtimi ir ieškoti produktyvaus komandinio darbo formų. 

„Nacionalinis bioekonomikos sektorius jau dabar sudaro 7,5 proc. viso BVP ir galime dar labiau išnaudoti jo potencialą. Pavyzdžiui, plėsdami MTEPI veiklas, užtikrinančias mokslo ir verslo bendradarbiavimą privačiame sektoriuje ir žmogiškųjų išteklių kompetencijų augimą“, – ministerijos indėlį komentavo pranešėja.

Į tvarią Europos bioekonomiką – įtraukus visus ir su bendra strategija

„AgriFood Lithuania“ generalinė direktorė Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė sveikindama renginio dalyvius ir aukšto lygio atidarymo diskusijoje kvietė ieškoti naujų bioekonomikos apibrėžimų. Taip pat dalytis idėjomis, kaip juos integruoti kiekviename susijusiame sektoriuje. Jos teigimu, vien padėdami augti jauniesiems talentams ir užtikrindami moterų lyderystę ne tik sukurtume lygybės ir įtraukties klausimais teisingesnę visuomenę.

„Jaunimas bei moterys – vieni tvirčiausių ramsčių, padėsiančių statyti žalesnio rytojaus pagrindą, kuriame klesti dinamiški, įvairūs, inovatyvūs verslai. Be abejonės, tvarumą ir atsakingą išteklių naudojimą taip pat derėtų laikyti potencialia įmonių stiprybe ir konkurenciniu pranašumu. Organizacijos, įgyvendinančios šiuos principus, ne tik susilauks vartotojų palaikymo, bet ir atvers duris į naujas rinkas“, – pabrėžė K. Šermukšnytė-Alešiūnienė.

Tarp kitų svarbiausių pirmojoje panelėje nuskambėjusių įžvalgų – sėkmingai bioekonomikos plėtrai būtinas veiksmų planas su labai aiškiai numatytais tikslais ir uždaviniais. Visgi Estijos regioninių reikalų ir žemės ūkio ministerijos Biologinių išteklių ir klimato skyriaus vadovas Argo Peepson priminė, kad dar vienas eilinis dokumentas be bendros vizijos neturės didelės reikšmės.

„Šalių bioekonomikos strategijos turėtų aiškiai atspindėti ministerijų, universitetų, verslininkų ir visų kitų suinteresuotųjų šalių dialogą, sprendžiant spragas bei gryninantis perspektyvas. O šiame procese daug lemia tiesiog geresnis bioekonomikos koncepcijos supratimas. Štai tokios veiklos kaip maisto gamyba ar miškininkystė egzistuoja tūkstančius metų, bet visuomenei kyla klausimų, kodėl apie šias neatsiejamas sektoriaus dalis kaip bioekonomikos esmę kalbame tik dabar“, – svarstė A. Peepson.

Alternatyvieji baltymai: iššūkiai verčia tobulėti

Palyginti neseniai nišine tebuvusi mėsos pakaitalų idėja šiandien yra bene pagrindinė tendencija, kalbant apie kritiškai reikalingą maisto sistemų atsparumo gerinimą, atsaką į globalius pokyčius ir kitus veiksnius. Tam skirtoje diskusijoje „The Good Food Institute Europe“ Politikos vadovas Seth Roberts išsakė mintį apie alternatyviųjų baltymų pramonės reglamentavimą. 

„Viena vertus, dėl jo gali strigti tiek naujų produktų, tiek jiems kurti skirtų technologijų patekimas į rinką. Tačiau tam tikrų taisyklių keliamus iššūkius pirmiausia galime laikyti galimybėmis tobulėti – kad ir šiek tiek paspartinti procesus ar reguliavimo institucijoms ir bendrovėms bendradarbiauti glaudžiau. 

Be to, nuo praėjusių metų stebime nemenką pažangą inovacijų kūrimo srityje. Buvo patvirtinta nemažai naujų produktų, ypač augalinės kilmės, didėja ES ir nacionalinis finansavimas. Tai ženklas, kad pripažįstame, jog alternatyvieji baltymai atliks didelį vaidmenį ateities maisto sistemoje“, – dalijosi S. Roberts.

Buvęs ilgametis „EIT Food“ generalinis direktorius Andy Zynga atkreipė dėmesį į vartotojų švietimo svarbą, judant šia kryptimi: „Vien skatinti ir įgyvendinti naujoves nepakanka. Privalome investuoti į žmonių edukaciją ir ne tik pristatyti baltymų įvairovės alternatyvas, bet suteikti realių žinių: kas tai, kaip veikia ir kuo naudinga visuomenei bei aplinkai“, – dėstė didžiausios maisto inovacijų iniciatyvos pasaulyje ambasadorius.

I. Valeškaitė pabrėžė, kad Lietuvai būtina pirmiausia aktyviai dalyvauti diskusijose visais alternatyviųjų baltymų klausimais, kurie šiuo metu aptariami ES lygmeniu. Ne tik dėl ekonominių ar etinių aspektų, bet ir dėl maisto saugumo – itin aktualios bei jautrios temos, Rusijai pradėjus karą mūsų žemyne. 

„Vienas iš namų darbų, kuriuos derėtų nuveikti patiems, yra talentų rezervo auginimas. Jau dabar galime didžiuotis reikiamas technologijas kuriančiais mokslininkais, visgi svarbu stiprinti perspektyvių studentų potencialą kuo labiau – įskaitant stipendijas ir dotacijas išvykti semtis patirties iš geriausių Europoje“, – sakė ekonomikos ir inovacijų viceministrė.

Nyderlandai – lyderiai alternatyviųjų baltymų srityje. Taigi minėtą galimybę bei daugelį kitų atvers susitarimo dėl sektoriaus plėtros skatinimo Lietuvoje ir visoje Europoje memorandumas. Jį „Bioekonomikos forume 2024“ su šios šalies asociacija „Cell Agriculture Europe“ pasirašė Inovacijų agentūra. 

Sektoriui reikia plačiaregės kartos atstovų, šiems – palaikančių mentorių

Bioekonomikos jaunimo ambasadorė Europos Komisijoje, Mokslo ir inovacijų patarėja Lietuvos žemės ūkio ministerijoje Ugnė Dirdaitė jaunimo įgalinimą atliepiančioje panelinėje diskusijoje išskyrė savo kartos atstovų savybę mąstyti globaliai, bet veikti lokaliai: „Mums vienodai rūpi ir vietinių, ir visuotinių problemų priežastys, kurias įžvelgę nebijome ieškoti sprendimų. Bioekonomikos sektoriuje tai labai svarbu“, – sakė ji. 

Bioekonomikos industrijų konsorciumo direktorius Nelo Emerencia antrino sakydamas, kad šiuolaikinėje kartoje pastebi didelę drąsą rizikuoti ir nesėkmes laikyti pamokomis bei stipresnę nei anksčiau verslumo mąstyseną: „Jaunieji talentai suvokia, kad reikia ne tik fermentacijos technologijų gausos, bet ir priemonių, kaip jas pritaikyti, o tuomet padidinti ir išlaikyti jų paklausą“, – pateikė pavyzdį ekspertas.

Tuo tarpu „Lietuvos Junior Achievement“ direktorė Andželika Rusteikienė pasidalijo įžvalga apie augantį jaunų žmonių lūkestį ugdymo specialistams būti ne įprastais mokytojais, o mentoriais ar instruktoriais: teikiančiais praktiškus patarimus bei visokeriopą paramą vietoj tradicinių žinių ir mokymų metodų: „Tokia besikeičianti švietimo aplinka sufleruoja poreikį vadovautis labiau bendradarbiavimu ir pagalba grindžiamu požiūriu, kuris įkvėptų ateities kartas išlaisvinti visą savo potencialą“, – kalbėjo diskusijos dalyvė.

by Agrifood

Laidų cikle „Moterys inovatorės“ – interviu su K. Šermukšnyte-Alešiūniene

Mokslo, technologijų ir inovacijų politikos analitikė, laidos „Moterys inovatorės“ sumanytoja ir vedėja Rasa Tumaševičiūtė kalbina „AgriFood Lithuania“ generalinę direktorę Kristiną Šermukšnytę-Alešiūnienę. Kas ją paskatino ryžtis būti moterimi lydere srityje, kurioje vis dar dominuoja vyrai? Kaip gimė noras kurti ateitį, sprendžiant esminius iššūkius ir bendradarbiaujant nacionaliniu bei tarptautiniu lygmenimis? Kokiais konkrečiais veiksmais galime paversti Lietuvos agromaisto sektorių prioritetiniu? Įžvalgų šiomis ir daugybe kitų įdomių temų išgirsite visai netrukus.

https://www.youtube.com/watch?v=n-iXSn8LWRY&list=PLUXbGUSqnN1j7G6u8gwX6UXAfI4z_qRE2&index=4

by Agrifood

Tarptautiniame projekte – Lietuva: testuos inovatyvią augalų ir aplinkos apsaugos sistemą

Vasarį Atėnuose oficialiai startavo projektas STELLA, kuriame dalyvauja 14 partnerių iš 7 šalių, tarp jų ir Lietuva. Pasitelkiant šiuolaikines jutiklių technologijas ir dirbtinį intelektą, bus siekiama sukurti holistiškai veikiančią skaitmeninę sistemą, kuri įspėtų apie karantininius bei reglamentuojamus kenkėjus, juos aptiktų ir leistų priimti strateginius sprendimus, reaguojant į židinius.

Skaitmenine pažanga grindžiamą projektą, teikiantį dėmesį augalų sveikatai, ankstyvam patogenų nustatymui, teritorijų priežiūrai ir fitosanitarinėms priemonėms, finansuoja ES programa „Europos horizontas“. 

Sėkmingai įgyvendinus visus iniciatyvos tikslus, bus patobulinti kenkėjų stebėsenos bei priežiūros sprendimai ir įdiegtos naujos metodikos, o jų veiksmingumas patvirtintas realiose žemės ūkio sistemose. 

Kenkėjų stebėjimo sistemą STELLA PSS (angl. STELLA Pest Surveillance System) sudarys kelios posistemės – pradedant ankstyvojo įspėjimo sistema, naudojančia naujus kenkėjų prognozavimo modelius ir daiktų interneto (IoT) jutiklius. 

Taip pat bus sukurta kenkėjų aptikimo sistema, grindžiama nuotoliniu būdu pilotuojamų orlaivių sistemomis, nuotoliniu bei jutikliniu stebėjimu, visuomenės informavimu ir gaudyklėmis. Tuo tarpu reagavimo į kenkėjus sistema numatys geolokalizuotus židinius, o tai padės inicijuoti prevencines ir neutralizavimo priemones.

STELLA PSS numatyta testuoti trejus metus laukų, ūkių ir regionų lygmeniu šešiuose tiriamuosiuose atvejuose: pasėliuose, soduose ir vynuogynuose, taip pat didelėse, sunkiai pasiekiamose teritorijose (miškuose). Labiausiai bus tiriamos 8 karantininės ir reglamentuojamos nekarantininės kenkėjų ligos, paplitusios keturiose Europos šalyse, kurios pasižymi skirtingomis klimato bei geografinėmis savybėmis, taip pat Naujojoje Zelandijoje.

„AgriFood Lithuania DIH“ – klasteris ir skaitmeninių inovacijų centras, kuris prie projekto prisidės vykdant vieną iš tiriamųjų atvejų. Be jau minėtųjų šalių, projekto konsorciumą taip pat sudaro organizacijos iš Graikijos, Italijos, Belgijos, Austrijos ir Prancūzijos.

by Agrifood

Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė. Iš Lietuvos į ES: agrarinio apmaudo aidai Europos širdyje

Žiemojančiuose Lietuvos laukuose kilusi audra persikėlė ir į sostinę. Tai ne tik tamsūs debesys, keliantys grėsmę būsimam derliui, bet ir augantis nepasitenkinimas, kuris užgimė Europos žemės ūkio lygumų širdyje. Visgi pastaruoju metu Lietuvoje suaktyvėję ūkininkų protestai – daugiau nei vietinis pasipiktinimas. Susiduriame su akivaizdžiu Europos agrarinio nerimo simptomu, signalizuojančiu apie ūkininkų bendruomenę šiandien kamuojančius rimtus iššūkius.

Kodėl Lietuvos ūkininkų apmaudo šaknys gilėja?

Europos komisaras Janusz Wojciechowski, atidarydamas „Agromaisto dienas 2023“ (angl. „Agri-Food Days 2023“) Briuselyje, pabrėžė, kad kiekvienais metais prarandame vis daugiau ūkių, kurie nebeišsilaiko. Statistika išties gana liūdna. 2020 metais ES iš viso buvo 9,1 mln. ūkių, t. y. net 37 proc. mažiau nei 2005 metais. Vadinasi, 5,3 mln. ūkių tiesiog nebeliko.

Šiuo metu Lietuvoje vyksta precedento neturintis taikus ir labai vieningas ūkininkų protestas. Kaip ir daugelyje ES šalių, jie išėjo į gatves. Tiksliau, išriedėjo – ūkininkų traktoriai, kaimo pragyvenimo simbolis, tapo ir paties protesto emblema. Priežasčių protestuoti ne viena ir konkretūs rūpesčiai, slegiantys žemę dirbančių žmonių pečius, skiriasi. Tačiau mažos žemės ūkio produktų supirkimo kainos, didelės veiklos sąnaudos, negailestingas rinkos nepastovumas bei kriziniai laikotarpiai – pandemijos padariniai ir pašonėje tebevykstantis karas – daugelį ūkininkų vienodai stumia į nesaugią padėtį.

Prie ūkininkams tenkančių iššūkių gausos ir įvairovės, puikiai atspindinčių daugialypį žemės ūkio vaidmenį socialinėje ir ekonominėje ES sistemoje, dar sugrįšiu. Kol kas susitelkime į faktą, kad ūkininkų apmaudo šaknys vis gilėja. Tiek nacionalinė, tiek Briuselio koridoriuose kuriama žemės ūkio politika dažnai yra jų nepasitenkinimo pagrindas. Čia norisi pabrėžti, kad 1962 metais pradėta įgyvendinti ES bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) – tai partnerystė tarp žemės ūkio ir visuomenės bei Europos ir jos ūkininkų. Šia politika siekiama juos remti ir gerinti žemės ūkio produktyvumą, užtikrinant stabilų įperkamo maisto tiekimą.

Tarp politikos keliamų tikslų – apsaugoti valstybių narių ūkininkus, kad jie galėtų protingai pragyventi, padėti kovoti su klimato kaita ir tausiai valdyti gamtos išteklius, išlaikyti kaimo vietoves ir kraštovaizdį visoje ES, palaikyti kaimo ekonomiką gyvą skatinant darbo vietų kūrimą žemės ūkyje, maisto pramonėje ir susijusiuose sektoriuose.

Nors BŽŪP yra ES integracijos kertinis akmuo, ji turi kritikų. Subsidijų paskirstymas, biurokratinės painiavos ir suvokiamas politikavimo bei praktikos atotrūkis – pasikartojančios temos ūkininkų nusivylimo priežasčių sąraše.

Europos ūkininkai – ne vien maisto tiekimo grandinės stuburas

Pastaraisiais metais, ypač nuo 2019-ųjų (arba Žaliojo kurso patvirtinimo), ES išaugo ūkininkų protestai, pasižymintys dideliu organizuotumu ir gausiomis dalyvių gretomis. Reikšmingos demonstracijos vyko tokiose šalyse kaip Nyderlandai, Vokietija, Prancūzija, Lenkija, Ispanija ar Italija.

Šiuos protestus lėmė daugybė tarpusavyje susijusių problemų. Ekonominis spaudimas, pavyzdžiui, žemos produkcijos kainos ir nesąžininga konkurencija, taip pat iššūkiai, susiję su žemės ūkio politika, ypač dėl BŽŪP sudėtingumo ir nelygybės. Aplinkosaugos taisyklės, neabejotinai labai svarbios klimato kaitos ir biologinės įvairovės nykimo akivaizdoje, visgi ir klaidina reikalavimų labirinte. Ūkininkai, Europos kaimų gyvybiškumo sergėtojai, dažnai „pakimba“ tarp aplinkos tvarumo nuostatų ir žemės ūkio gamybos realijų.

Neseniai Nyderlanduose įvykę protestai, paskatinti azoto emisijų mažinimo priemonių, iliustruoja šią įtampą – subtilią pusiausvyrą tarp gamtos išsaugojimo ir pragyvenimo šaltinių puoselėjimo. Ginčijamasi dėl aplinkosaugos reglamentų, kuriais siekiama sumažinti išmetamų teršalų kiekį ir skatinti tvarumą. Ūkininkai tvirtina, kad dažnai neatsižvelgiama į praktinius ūkininkavimo aspektus ir ekonominį gyvybingumą.

Be to, protestuose atsikartojo raginimas gerbti ir iš naujo įvertinti žemės ūkio vaidmenį visuomenėje, pabrėžiant būtinybę užmegzti įtraukų dialogą tarp politikos formuotojų, visuomenės ir ūkininkų bendruomenės. Svarbiausias tikslas – visapusiškai spręsti daugialypius šiuolaikinio žemės ūkio iššūkius ir užtikrinti tvarią bei klestinčią ateitį visoms suinteresuotosioms šalims.

Pripažinti nepakeičiamą ūkininkų vaidmenį mažų mažiausiai labai svarbu. Jie ne tik maisto tiekimo grandinės stuburas, bet ir mūsų kraštų bei tradicijų saugotojai. Jų triūsas ir atsidavimas – pagrindas, ant kurio pastatytas aprūpinimas maistu, todėl ūkininkų gerovė yra ir visos visuomenės sveikatos sinonimas.

Protestai nėra tik šauksmas dėl ekonominės pagalbos ar politikos reformos. Jais reikalaujama pripažinimo ir pagarbos. Ūkininkai nėra vien maisto gamintojai – jie ir kultūros paveldo saugotojai, inovacijų pradininkai, aplinkosaugos gynėjai. Tačiau visuomenės nusistatymas, kad toks daugialypis vaidmuo dažnai neatitinka lūkesčių, skatina atskirties jausmą.

Sprendimas – ateitį formuojanti ir bendruomenės realijomis grįsta politika

Atsakas į agrarinį nerimą nėra paprastas. Tam reikia kompleksinio požiūrio, kuris pripažįsta ūkininkų bendruomenės rūpesčius ir kartu sprendžia platesnius tvarumo, ekonominio gyvybingumo ir socialinio teisingumo iššūkius. Svarbiausia – konstruktyvus dialogas, įtraukiantis visas suinteresuotąsias šalis. Politikos formuotojai, ūkininkai, pramonės veikėjai ir pilietinė visuomenė turi susivienyti, kad sukurtų politiką, kuri būtų ne tik teisinga ir žvelgianti į ateitį, bet ir pagrįsta ūkininkų gyvenimo realijomis.

Investicijos į kaimo infrastruktūrą, parama tvariai praktikai, sąžiningos prekybos sąlygos ir tikras bendradarbiavimas su žemės ūkio sektoriumi yra tik dalis žingsnių, galinčių nutiesti kelią. ES įsipareigojimas užtikrinti aprūpinimą maistu, kaimo plėtrą ir aplinkos tvarumą – politikos pagrindas, kuriuo remiantis galima imtis šių veiksmų. Žinoma, kelias nebūtų lengvas ir pareikalautų bendrų pastangų, bendros vizijos ir elementaraus noro prisitaikyti bei diegti naujoves.

Agrarinio nerimo atgarsiai iš Lietuvos pasklis ir į tolimus ES kampelius. Todėl prisiminkime, kad Europos žemės ūkio sveikata neatsiejama nuo visuomenės, ekonomikos ir aplinkos sveikatos. Iššūkių, su kuriais susiduria ūkininkai, sprendimas – tai ne tik sektoriaus neramumų malšinimas. Kalbame apie pačių Europos klestėjimo ir tvarumo šaknų puoselėjimą. Lietuvos, o iš tikrųjų visos Europos laukai – ne tik dirbami plotai, bet ir sveiko gyvenimo horizontas, kuriame rūpestingai, supratingai ir su pagarba turi būti sėjamos tvarios ir įtraukios ateities sėklos. Pripažindami nepakeičiamą ūkininkų vaidmenį, kuriame tvarią ateitį visiems.

by Agrifood