admin

Diskusijoje – raginimas skatinti trumpąsias maisto tiekimo grandines ir tarpsektorinį bendradarbiavimą

Skaitmeninių inovacijų centro „AgriFood Lithuania DIH“ ir Europos Parlamento biuro Lietuvoje organizuotoje trečiojoje pokalbių ciklo dalyje dalyviai diskutavo apie žiedinės ekonomikos poveikį žemės ūkio ir maisto sektoriui bei būtiną tarpsektorinį bendradarbiavimą ir valstybės paramą siekiant įgyvendinti dvejopos transformacijos tikslus. 

Ambicijų ir iššūkių netrūksta

Europos Parlamento narys Bronis Ropė atkreipė dėmesį į opią maisto resursų švaistymo problemą. Anot EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nario, kasmet Europoje apie 20 proc. maisto yra išmetama, nors ES trisdešimt milijonų gyventojų neturi galimybės kasdien pavalgyti. Todėl turime galvoti, kaip racionaliau panaudoti turimus resursus, perdirbti atliekas ir pasiekti pilną žiedinės ekonomikos ratą. Tam numatytos ir papildomos finansavimo priemonės. 2021–2022 m. Lietuvai papildomai skirta 150 mln. eurų paramos įgyvendinti kaimo plėtros programą. Ne mažiau nei 37 mln. iš minėtos sumos turės būti skirta žaliosios ekonomikos tikslams. 

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas atkreipė dėmesį į tai, kad nors šiandien kalbame apie žiedinę ekonomiką, tačiau Lietuvoje vis dar dažniau remiamės linijinės ekonomikos principais. Vis dėlto, ministro nuomone, žemės ūkis yra tas sektorius, kuris daugeliu atveju gali būti puikus pavyzdys, kaip turėtų veikti žiediškumas. Aplinkos ministerijos vadovas pabrėžė, kad ateinanti bioekonomikos era yra puiki galimybė kurti gerai apmokamas agromaisto sektoriaus darbo vietas bei gražinti maisto gamybos likučius į naujos vertės grandines. 

Diskusijos metu ministras išreiškė viltį sekti Švedijos pavyzdžiu, kurios tikslas iki 2030 m. žemės ūkio sektoriuje nebenaudoti iškastinio kuro. S. Gentvilas tikisi paskatinti tokį dialogą Lietuvoje ir įgyvendinti šį siekį greičiau nei iki ES numatytų 2050 m. Taip pat bus skatinama remtis tiksliojo ūkininkavimo principais pirmenybę teikiant organiniam, o ne industriniam tręšimui. Be to, ministras pažymėjo, kad Seime priimtas įstatymas ir numatytas finansavimas biometanų dujų iš ūkininkų supirkimui. Šis sprendimas, tikimasi, sudarys galimybę ūkininkams užtikrinti didesnį rentabilumą. 

Neišnaudotos Lietuvos galimybės 

Šiuo metu gyvename bioekonomikos, kuri užtikrins tvarią aplinką, visuomenės gerovę bei valstybės ekonomikos augimą, eros pradžioje. Žemės ūkio ministerijos vyriausiosios patarėjos Dalios Miniataitės teigimu, iškastinius išteklius ateityje pakeitus biomase, kurią galima tvariai užsiauginti Lietuvoje, žymiai daugiau pridėtinės vertės liks valstybėje. Šiuo metu Lietuva iš trečiųjų šalių kasmet importuoja iškastinio kuro už 2,5 mlrd. eurų. 

D. Miniataitė išskyrė ir kitą bioekonomikos sukuriamą naudą ūkininkams – tarpsektorines vertės grandines, kuriose visi veikėjai veikia dėl bendro tikslo ir pelną dalijasi tarpusavyje. Taip išvengiama dabar žemės ūkyje aktualios problemos, kada ūkininkai gauna palyginant žemas pajamas už savo produkciją. Todėl, jos teigimu, labai svarbu ūkininkams atrasti naujas bendradarbiavimo formas ir aktyviai išnaudoti klasterių teikiamus privalumus.

Nors įvairios paramos programos Žemės ūkio ministerijoje vis dar yra ruošiamos, tačiau, ministerijos vyriausiosios patarėjos teigimu, jos skirsis nuo buvusiųjų. Planuojama, kad parama bus skiriama atsižvelgiant į tvarios gamybos, emisijos mažinimo, biomasės naudojimo, aukštos pridėtinės vertės produktų ir skaitmeninimo, be kurio būtų sudėtinga didinti efektyvumą, principus. 

Būtina skatinti trumpąsias maisto tiekimo grandines

Tarp diskusijos dalyvių nuskambėjo aiškus sutarimas, kad trumposios maisto tiekimo grandinės yra tai, kam valstybė turėtų skirti papildomą dėmesį. Vytauto Didžiojo universiteto atstovės Virginijos Kargytės nuomone, vertėtų skatinti didesnių miestų ir savivaldybių bendradarbiavimą su rajonų ūkininkais, kurie galėtų tiesiogiai tiekti ekologiškus produktus bei taip ne tik pasiūlytų sveikesnį produktą vartotojams, bet ir sutaupytų maisto logistikos kaštus, saugotų gamtą bei padėtų spręsti maisto švaistymo problemas. Visgi, EP narys Bronis Ropė atkreipė dėmesį, kad šiandien Lietuvoje galiojanti viešųjų pirkimų tvarka tokią galimybę apriboja, nors ES trumpąsias maisto grandines aktyviai skatina. Dėl šios priežasties politikos formuotojams vertėtų peržiūrėti egzistuojančius perteklinius saugiklius. 

Ūkininkams reikalinga parama

Diskusijoje kalbėjęs Anykščių rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Žilvinas Augustinavičius teigė pasigendantis aiškaus valdžios plano ir jaučia judėjimą vis kita kryptimi. Avių augintojas atkreipė dėmesį, kad ūkininkai yra technologijų naudotojai, o ne kūrėjai. Jie nėra nusistatę prieš žalinimą, tačiau tokie sprendimai jiems ne visada prieinami ir įgyvendinami, o imantis iniciatyvos keliami reikalavimai pasirodo tokie aukšti, kad idėjų tenka atsisakyti dar planavimo stadijoje. 

Sėkmingo modelio, kuris galėtų būti pritaikytas ir Lietuvoje, receptu dalijosi mokslo atstovė. „Ne kiekvienas gamintojas gali pats uždaryti žiedinės ekonomikos ciklą. Būtina skatinti bendradarbiavimą ir dalintis žiniomis su ūkininkais apie esančias technologijas ir galimybes jomis naudotis. Šalutiniai agromaisto produktai gali būti panaudojami labai įvairiose srityse tokiose kaip kosmetika, farmacija ir pan. Vienos įmonės/ūkio atliekoms tampant žaliaviomis kitai įmonei yra įgyvendinamas visas žiedinės ekonomikos ratas “, – diskusijos metu kalbėjo VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto verslumo ir inovacijų projektų vadovė Virginija Kargytė. 

Diskusijų ciklas pasiteisino

Trijų renginių ciklą apibendrinusi „AgriFood Lithuania DIH“ direktorė Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė džiaugėsi diskusijų sėkme, aktyviu sektoriaus atstovų dalyvavimu (per tris renginius sulaukta virš 1 000 žiūrovų) ir daugybe gautų klausimų. Anot skaitmeninimo ekspertės, tai parodė žemės ūkio ir maisto sektoriaus aktualumą, svarbą bei sektoriaus veikėjų norą diskutuoti, kalbėtis su sprendimų priėmėjais ir sužinoti kitų įmonių ar ūkių gerąsias praktikas. „Ūkininkų ir verslo atstovų noras bendradarbiauti, ieškoti tarpsektorinių sprendimų ir dar aktyviau įgyvendinti dvejopos transformacijos tikslus buvo juntamas visų renginių metu, tad norėtųsi sulaukti tokio pat aktyvaus atsako ir iš sprendimų priėmėjų“, – teigė  „AgriFood Lithuania DIH“ direktorė Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė

by admin

Vyks diskusija apie žiedinės ekonomikos poveikį žemės ūkio ir maisto sektoriui

Žmonių kiekis ir maisto poreikis pasaulyje tik auga, o visuomenės lūkesčiai ekologijai ir aplinkosauginiai Europos Sąjungos reikalavimai didėja, tad būtina mąstyti apie spartesnį perėjimą prie žiedinės ekonomikos principų ir stengtis sumažinti resursų švaistymą iki minimumo. Ne išimtis ir žemės ūkio bei maisto sektorius. Apie žiedinės ekonomikos poveikį šiam sektoriui, jo laukiančius iššūkius, naudas ir gerąsias praktikas diegiant žiedinės ir bioekonomikos principais paremtus sprendimus bus diskutuojama jau šį penktadienį (balandžio 16 d.) Europos Parlamento biuro Lietuvoje ir skaitmeninių inovacijų centro „AgriFood Lithuania DIH“ rengiamoje nuotolinėje diskusijoje, skirtoje visiems dirbantiems ir besidomintiems agromaisto sritimi. Dalyvavimas renginyje nemokamas, tačiau dėl riboto galinčių prisijungti žmonių skaičiaus būtina išankstinė registracija.

Lietuva – žalia šalis

Vieno iš diskusijos dalyvių, aplinkos ministro Simono Gentvilo, teigimu, Lietuva yra ne tik drąsi, bet ir žalia šalis. Todėl šiuo metu ministerijoje yra dedamos visos pastangos tam, kad būtų sukurtas pagrindas plėtoti nuo iškastinio kurio nepriklausomą ir neigiamo poveikio gamtai nedarantį žemės ūkio ir maisto sektorių. „Europa yra ekologinio ūkininkavimo iniciatyvų lyderė ir mes turėtume susprogdinti mitų apie tai, kad didesnis produktyvumas žemės ūkyje būtinai sąlygoja didesnę žalą gamtai, ekosistemai ir bioįvairovei, burbulą“, – besiruošdamas diskusijai mintimis dalinosi aplinkos ministras.

Panašios nuomonės laikosi ir Europos Parlamento narys Bronis Ropė. Anot politiko, kova dėl resursų tik stiprės. Todėl pagrindinis mūsų iššūkis yra eikvojant kuo mažiau resursų užtikrinti racionalesnį maisto pasiskirstymą ir reikalingą kokybiško maisto kiekį kiekvienam gyventojui, o neišvengiamai likusias atliekas panaudoti, pavyzdžiui, energijos gamybai. Maisto atliekų švaistymo sumažinimas yra vienas iš raktų kurti tvaresnę agromaisto ekosistemą nemažinant gamybos apimčių. Europos Sąjungos duomenimis, Europoje kasmet išmetama apie 88 milijonai tonų maisto atliekų, o tai sudaro apie penktadalį viso Senajame žemyne pagaminamo maisto. Tai lemia ne tik finansinius praradimus, kurie kasmet siekia 143 mlrd. eurų, bet ir bereikalingą dirvos alinimą, gamtos resursų naudojimą bei taršą.

Bioekonomika – neišnaudotas potencialas Lietuvoje

Žemės ūkio ministerijos nuomone, Lietuva turi didelį neišnaudotą bioišteklių, galinčių pakeisti didžiąją dalį šiandien naudojamų importuojamų iškastinių šaltinių, potencialą. „Bioekonomikos principų taikymas agromaisto sektoriuje ne tik sudarytų sąlygas gaminti aukštesnę pridėtinę vertę turinčius produktus bei kurti tvarias darbo vietas kaime, bet ir atlieptų klimato kaitos švelninimo tikslus bei sudarytų sąlygas tvariam gamtos išteklių vartojimui“, – užtikrintai pasakojo viena iš būsimos diskusijos dalyvių, žemės ūkio ministerijos vyriausioji patarėja Dalia Miniataitė.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto verslumo ir inovacijų projektų vadovė Virginija Kargytė atkreipė dėmesį į tai, kad žiedinės ekonomikos principų diegimas bioekonomikoje, ypač žemės ūkio ir maisto sektoriuje, priartina žmogaus valdomus gamybos procesus prie natūralių gamtos procesų, kuriose neegzistuoja atliekos. Anot Lietuvos biotechnologijų asociacijos viceprezidentės, šiuolaikinės technologijos ir glaudesnis bendradarbiavimas gali ne tik padidinti bioekonomikos sukuriamą pridėtinę vertę, bet ir sumažinti gamybos paliekama neigiamą ekologinį pėdsaką.

Vis dėlto, prieš diskusiją Anykščių rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Žilvinas Augustinavičius ragino nepamiršti, kad kalbant apie Žaliąjį kursą, skaitmeninimą ir žiedinę ekonomiką žemės ūkyje nederėtų to atsieti nuo pagrindinio tikslo – visuomenės aprūpinimo kokybišku ir įperkamu maistu bei ekonominio naujųjų technologijų atsiperkamumo naudotojams.

„Šių metų parodos tema „Daugiau su mažiau“ buvo orientuota į racionalų išteklių naudojimą. Pats svarbiausias ribotas išteklius – dirvožemis“, – sako LAMMC direktorius dr. Gintaras Brazauskas.

Parodos organizatoriai kviečia apie tvarų ūkininkavimą, racionalų dirvožemio naudojimą, inovatyvius sprendimus žemės ūkyje diskutuoti š. m liepos 1 d. vyksiančiame virtualiame diskusijų forume „Daugiau su mažiau“. Įvairiose strategijose žemdirbiams išsakoma daug skirtingų lūkesčių ir reikalavimų, kurie sunkiai įgyvendinami dirbant tik tradiciniais metodais. Einant pažangios žemdirbystės keliu ir apdairiai taikant inovatyvias technologijas, turėtų būti įmanoma rasti visoms pusėms priimtinus sprendimus.

Diskusijų forume bus kalbama apie įvairių žemdirbystės technologijų efektyvumą ir perspektyvumą – ir tradicinės, ir alternatyvios žemdirbystės sistemos turi siekti dirvožemio tvarumo didinimo, gamybos sąnaudų mažinimo, aukštos produkcijos kokybės ir pelningumo. Didėjantis maisto, pašarų ir atsinaujinančių žaliavų poreikis, griežtėjantys aplinkosaugos reikalavimai verčia ieškoti sprendimų, kaip suderinti socialinius ir ekonominius aspektus, ūkininkaujant įvairaus derlingumo dirvožemiuose.

by admin

Diskusijoje apie pramonės 4.0 poveikį dėmesys žemės ūkio ir maisto sektoriui

Skaitmeninių inovacijų centro „AgriFood Lithuania DIH“ ir Europos Parlamento biuro Lietuvoje organizuotoje diskusijoje dalyvių dėmesys buvo nukreiptas į ketvirtosios pramonės revoliucijos keliamus iššūkius, žemės ūkio ir maisto sektoriui atveriamas galimybes bei lietuviškų maisto produktų eksporto perspektyvoms. Renginyje diskutavusių prelegentų nuomone, žalumas, tvarumas, inovatyvumas, skaitmenizacija ir žiedinė ekonomika yra aiški kryptis, kuria turės judėti visas sektorius, jei norės būti konkurencingas bei sulaukti skatinamųjų finansinių injekcijų tiek iš Europos Sąjungos, tiek iš Lietuvos institucijų.

Sėkmės pavyzdžių turime, bet trūksta strategijos

Diskusijoje dalyvavusi įmonės, skaitmenizavusios visą grikių produktų gamybos procesą, „Ekofrisa“ direktorė Lina Dužinskienė dalinosi savo sėkme. „Prieš maždaug aštuonerius metus supratome, kad orientuodamiesi tik į produkcijos kiekį toli nenueisime. Todėl investavome į skaitmenizacijos procesus, inovatyvių produktų kūrimą ir MTEP veiklas. Linijos automatizavimas užtikrina vienodą visų produktų kokybę. Be to, šiandien mes galime įgyvendinti pilną žiedinės ekonomikos ratą. Naudojame saulės energiją, grikių lukštus pasitelkiame kaip kurą ir dabar kartu su mokslininkais baigėme sukurti biofermentacijos technologiją, kuri leis iš liekančių atliekų (gamybos proceso išvalų) gaminti kompostinę žemę arba trąšas“, – pasakojo daugiau nei 80 proc. produkcijos eksportuojančios įmonės vadovė.

Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos „LitMea“ direktorius Giedrius Bagušinskas pažymėjo, kad Lietuva Europos žemėlapyje yra nišinių produktų gamintoja, išsiskirianti tuo, kad gali gaminti labai mažus kiekius ir taip būti savotiška laboratorija. Anot asociacijos direktoriaus, Vokietijos ar Lenkijos gamintojas į diskusijas dėl gamybos nesileis, jei negaus užsakymo bent jau vienam konteineriui, o lietuviškos įmonės gali pasiūlyti bei sukurti nors ir vieną naujo produkto paletę. „Pagal inovacijų skaičių lentynose nusileidžiame tik olandams, tačiau žemės ūkio ir maisto sektorius neturi parengto ilgalaikio valstybinio plano – kelrodžio, kur būtų detalizuota, kaip mes galėtume pereiti nuo žaliavos augintojo ar gamintojo po privačia etikete iki galutinio produkto gamintojo“, – dėmesį atkreipė „LitMea“ vadovas G. Bagušinskas.

Diskusijos dalyvių teigimu, patekti į parduotuvių lentynas užsienio šalyse užtrunka nuo šešių mėnesių iki dviejų metų. Nors pasiseka ne visiems ir daugiau nei pusė pabandžiusių atideda savo planus užkariauti eksporto rinkas vėliau, tačiau sėkmės atveju atsiranda išties didelės galimybės. „Litfood“ direktorius Šarūnas Celiešius teigė, kad šiandien lietuviška produkcija yra eksportuojama į daugiau nei 150 pasaulio valstybių. Mūsų gamintojai atranda savo vietą užsienio rinkose, turi galimybes pasinaudoti valstybės parama dalyvaujant parodose bei pasitelkti diplomatinėse atstovybėse esančia pagalbą. Anot Š. Celiešiaus, didelę sėkmės galimybę įsitvirtinti eksporto rinkose turi inovatyvūs produktai, kurių kūrime išnaudojamas skaitmeninių technologijų potencialas. Praktiniu pavyzdžiu pasidalino „Ekofrisa“ direktorė. Jos teigimu, įmonės produkcija sudomino Pietų Korėjos rinką būtent inovatyviais produktais. Be to, šiai rinkai vienas iš svarbiausių kriterijų buvo skaitmeniniai procesų įmonės viduje kokybė. L. Dužinskienės teigimu, jeigu įmonė nebūtų skaitmenizavusi savo procesų ir neprisidėtų prie tvarumo didinimo, ji nebūtų turėjusi galimybės įžengti į tokią rinką kaip Pietų Korėja.

Dėmesys ekologijai ir žmonių kvalifikacijai

Diskusijoje dalyvavęs Žemės ūkio ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės vyresnysis patarėjas Tadas Švilpauskas užsiminė, kad ministerijoje yra rengiami planai, kuriuose technologiškumas, skaitmenizacija ir robotizavimas bus vieni iš prioritetų. Anot ministerijos atstovo, daugiau paramos tikėtis galės tie ūkiai ir verslai, kurie prisidės prie Žemės ūkio ministerijos ir ES keliamų tikslų: tvarumo, ekologijos, skaitmenizavimo. Nors šiuo metu konkrečių galutinių sprendimų dėl ekologinių ūkių paramos ministerija nėra priėmusi, T. Švilpauskas teigė, kad į aplinkosaugą ir ekologiją orientuotos priemonės naujajame Bendrosios žemės ūkio politikos laikotarpyje tikrai bus didesnės ir ambicingesnės nei buvo anksčiau. Be to, Europos Parlamento narys Andrius Kubilius Lietuvos žemdirbius skatino pasistengti atrasti naujų nišų ir pritraukti ES atsigavimo fondo paramos lėšas, skirtas skaitmenizavimui, naujų technologijų diegimui ir Žaliojo kurso tikslų įgyvendinimui, savo veiklos vystymui.

Diskusijos dalyviai siūlė šio sektoriams darbuotojams nesijaudinti dėl galimo darbo vietų praradimo. „Litfood“ direktoriaus Š. Celiešiaus teigimu, šiandien dirbtinis intelektas dar nėra pažengęs tiek, kad jis išeliminuotų darbo jėgos poreikį, todėl technologijas valdančių specialistų tikrai reikės. Dėl to yra būtina tiek pritraukti į darbo rinką ateinančius imlius protus, tiek valstybei kurti programas, kurios padėtų agromaisto sektoriuje dirbantiesiems įgyti reikalingas kompetencijas dirbti su inovatyviais bei skaitmeniniais sprendimais. Žemės ūkio ministerijos atstovas taip pat pabrėžė, kad valstybė ne tik skatins technologijų diegimą, bet ir skirs ypatingą dėmesį reikalingų žinių ir kompetencijų ugdymui.

Ateities tendencijos maisto sektoriuje

Diskusijos dalyviai dalinosi savo patirtimi ir teigė, kad būsimas madas ir tendencijas pakankamai gerai leidžia nuspėti informacija, gaunama įvairiose parodose. Šiuo metu dideles galimybes įsitvirtinti eksporto rinkose turi įvairūs sveiki gėrimai, batonėliai, veganiški produktai bei įvairiausi užkandžiai. „Be tradiciškai matomų mūsų eksporto garvežių galime išskirti įvairių kepyklų, gaminančių užkandžius, produkcijos eksporto augimą. Šie produktai atitinka šiandienines tendencijas, yra ilgo galiojimo, o tai yra labai svarbu eksportuojantiems produktams“, – teigė G. Bagušinskas.

Tendencijas seka ir prie jų prisitaiko tiek didelės įmonės, tiek ir nauji, pakankamai nedideli gamintojai. „LitMEA“ direktoriaus teigimu, šiandien Lietuvoje apie dešimt procentų gamintojų yra inovatoriai, kurie kuria naujus inovatyvius produktus, aktyviai skaitmenizuojasi ir bėga į priekį. Be to, apie pusę visų įmonių daro pokyčius ir neišvengiamai keičiasi. Vis dėlto, diskusijos dalyvis atkreipė dėmesį į tai, kad sėkmingam eksportui reikia pinigų ir mentaliteto. „Daliai įmonių, turinčių pinigų, pristinga inovatoriško požiūrio, o jauniems ir pažangiems verslams pritrūksta pinigų perėjimui į aukštesnį lygį. Tačiau tie, kurie sugeba suderinti abu dalykus, yra mūsų eksporto lyderiai ir pasididžiavimas“, – patirtimi dalinosi G. Bagušinskas.

Jo teigimu, šiuo metu sėkmingai eksportuoja apie devyni procentai Lietuvos maisto gamintojų. Nors visos įmonės supranta ir stengiasi kurti aukštesnės vertės produktus, didinti savo produktyvumą ir stiprinti nuosavą prekės ženklą, tačiau pasaulinėje rinkoje konkuruoja ne tik įmonės, bet ir valstybės. Diskusijos dalyvis pabrėžė, kad skirtingos šalys įvairiomis priemonėmis stengiasi skatinti ir padėti stiprinti vietinių produktų pozicijas tarptautinėje rinkoje. Tačiau ar Lietuvos agromaisto sektorius gali tapti išskirtine sėkmės istorija, kai valstybė pati neapsisprendžia dėl šio sektoriaus strateginės reikšmės ir nėra parengusi jam skirto kelrodžio, spėlioti sudėtinga. „LitMEA“ direktoriaus G. Bagušinsko nuomone, valdžios atstovai klaidingai žemės ūkio ir maisto sektorių vertina kaip žemos pridėtinės vertės produktus kuriantį sektorių, nes tai paprasčiausiai yra netiesa. Be to, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktoriaus teigimu, tikintis tolimesnės inovatyvaus maisto sektoriaus plėtros svarbu ne tik laukti proveržio iš gamintojų, bet ir pačiai valstybei bei sprendimų priėmėjams didžiuotis agromaisto sektoriumi šalyje.

by admin

Rengiama diskusija apie pramonės 4.0 poveikį žemės ūkio ir maisto sektoriui

Skaitmeninės technologijos, paremtos dirbtinio intelekto algoritmais, vis aktyviau taikomos įvairiuose pramonės sektoriuose. Ne išimtis ir žemės ūkio bei maisto sektorius. Apie ketvirtosios pramonės revoliucijos keliamus iššūkius, galimybes, pasiūlymus ir gerąsias praktikas bus diskutuojama jau šį ketvirtadienį (kovo 18 d.) Europos Parlamento biuro Lietuvoje ir skaitmeninių inovacijų centro „AgriFood Lithuania DIH“ rengiamoje nuotolinėje diskusijoje „Pramonės 4.0 poveikis žemės ūkio ir maisto sektoriui“, skirtoje visiems dirbantiems ir besidomintiems agromaisto sritimi. Dalyvavimas renginyje nemokamas, tačiau dėl riboto galinčių prisijungti žmonių skaičiaus būtina išankstinė registracija.

Dėmesys darbuotojų kvalifikacijai ir galimybėms

„Pramonės 4.0 poveikis žemės ūkio ir maisto sektoriui yra didžiulis. Siekiant būti konkurencingais vien inovacijų neužteks. Didžiausias iššūkis bus esamų darbuotojų kompetencijų tobulinimas“, – teigia diskusijoje dalyvausianti įmonės „Ekofrisa“ direktorė Lina Dužinskienė. Jos vadovaujama kruopų gamintoja yra skaitmenizavusi visą grikių gamybos procesą, tad renginio žiūrovai turės galimybę išgirsti apie praktinę skaitmenizavimosi patirtį Lietuvoje iš pirmų lūpų. Su tuo, kad ketvirtoji pramonės revoliucija yra dabartis, o ne ateitis sutinka ir „Litfood“ direktorius Šarūnas Celiešius. Anot jo, labai svarbus yra bendradarbiavimas su Žemės ūkio ministerija, kadangi agromaisto sektoriaus verslui ir kaimo vietovėms yra reikalinga pagalba įgyvendinant skaitmenines transformacijas savo veikloje.

Poreikį plėsti pažangių technologijų taikymą žemės ūkio ir maisto sektoriuje pabrėžė Europos Parlamento narys Andrius Kubilius. Anot įtakingo politiko, jei siekiame, jog ES (bei Lietuva) taptų pasauliniais biotechnologijų lyderiais, turime sudaryti galimybes vystyti genų redagavimo technologijas, kurios padidintų precizinės žemdirbystės taikymo efektyvumą, komerciniais tikslais. Vis dėlto, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius Giedrius Bagušinskas teigia, kad technologijos, pakeisiančios įprastą žemės ūkio ir maisto gamybos valdymą, ne panaikins, o, atvirkiščiai, tik sustiprins vartotojų poreikį tiesiogiai bendrauti su ūkininku ar gamintoju.

Renginyje, kurį moderuos Arūnas Milašius, diskutuos Europos Parlamento narys Andrius Kubilius, „Litfood“ direktorius Šarūnas Celiešius, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius Giedrius Bagušinskas, „Ekofrisa“ direktorė Lina Dužinskienė bei Žemės ūkio ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės vyresnysis patarėjas Tadas Švilpauskas. Su detalia renginio programa galima susipažinti čia.

by admin

Diskusijos centre – būtinybė valstybei parengti agromaisto sektoriaus kelrodį

Dvejopa transformacija – skaitmenizacija ir Žaliasis kursas – neišvengiamybė, kuri palies visus sektorius. Su tuo tiesiogiai susidursime kiekvienas iš mūsų. Europos Sąjungoje vykstančią transformaciją ypatingai pajaus žemės ūkio ir maisto sektorius, kuris per artimiausią dešimtmetį turės įveikti milžiniškus iššūkius. Siekiama, kad iki 2030 m. žemės ūkyje naudojamų pesticidų kiekis būtų sumažintas perpus, o trąšų – 20 proc. Maisto nuostoliai privalės sumažėti dvigubai ir net ketvirtadalis visų ūkių ES turės tapti ekologiniais. Visi šie tikslai be efektyvios sektoriaus skaitmenizacijos yra nepasiekiami. Apie esančią situaciją, pasiūlymus ir agromaisto sektoriuje reikalingus sprendimus buvo diskutuojama Lietuvos verslo forume vykusioje diskusijoje „Kam (ne) naudingi skaitmenizacijos iš Žaliojo kurso tikslai: verslui ar visuomenei?“.

Apie atsakomybės prisiėmimą 

Žaliasis kursas ir su tuo susiję pokyčiai sukelia daug diskusijų tarp dirbančiųjų agromaisto sektoriuje. „Dojus“ įmonių grupės vadovo Donato Dailidės teigimu, pagrindiniai klausimai yra susiję su įgyvendinimu lokaliame lygmenyje. Ką tai reikš? Kokia forma tai bus įgyvendinama? Ir, svarbiausia, kas už tai turės sumokėti: vartotojai, ūkininkai ar valstybė? D. Dailidė pažymėjo, kad šiandien žemės ūkio sektoriuje jau turime komerciškai atsiperkančias pažangias technologijas, tačiau bus reikalingi ir tvarumą didinantys sprendimai, kurie trumpalaikėje perspektyvoje piniginės naudos gali nesuteikti. Be to, ūkininkai patirs nemažas sąnaudas rengiant dirvožemį perėjimui prie ekologinio ūkininkavimo.

Yra nustatyta, kad apie pusė dirvų Lietuvoje turi mažai arba labai mažai fosforo ir kalio, tad sumažinti naudojamų trąšų kiekį gali būti pakankamai sudėtinga užduotis. „Agrokoncerno“ direktoriaus Edgaro Šakio nuomone, turime mūsų dirvą padaryti produktyvesne ir tai įmanoma tik pasitelkiant inovatyvias skaitmenines technologijas, kurios mums leis geriau pažinti savo dirvožemį ir jį išnaudoti tikslingiau. Jis džiaugėsi, kad Lietuvoje dirvos tyrimus atlieka daugiau nei dešimt įmonių, tad valstybė turėtų dar aktyviau skatinti ūkininkus išsitirti savo naudojamą žemę. Tai ne tik leistų ūkininkams sužinoti svarbią informaciją apie jų dirbamų plotų situaciją, bet ir suteiktų labai reikalingų duomenų efektyviam sumaniųjų technologijų įdarbinimui, o tai padėtų sumažinti naudojamus trąšų kiekius bei padidintų derlių.

Potencialas ir atvirumas

Viešojoje erdvėje pasigirsta idėjų bent jau trumpuoju laikotarpiu sumažinti dvejopos transformacijos reikalavimus mažesniesiems ūkiams. Vis dėlto, Lietuvos inovacijų centro Inovacijų ir paramos departamento vadovas dr. Artūras Jakubavičius siūlė nepadaryti tokios klaidos, kadangi toks sprendimas pridarytų kur kas daugiau žalos nei naudos. Atvirkščiai, jo nuomone, mažesniesiems ūkiams būtina skirti net didesnį dėmesį ir papildomai remti, kad galėtume būti tvarūs ir efektyvūs. Kaskadinis finansavimas, kai finansavimas vyksta per tarpininkus, kurie prisiima atsakomybę už investuotų lėšų efektyvumą ir veikia kaip gydytojai, sprendžiantys kam koks vaistas veiktų geriausiai, galėtų būti tinkama priemonė. Ją žemės ūkio ir maisto sektoriuje glaudžiai bendradarbiaudami su agromaistos klasteriais efektyviausiai galėtų išnaudoti skaitmeninių inovacijų centrai.

Anot LIC eksperto, ūkininkui reikia ne traktoriaus, o suartos dirvos. Todėl paslaugų skatinimas, kada ūkininkas galėtų užsisakyti jį dominančią inovatyvią paslaugą, pavyzdžiui, laukų skenavimą bepiločiais orlaiviais, kitą išmaniąją techniką su integruotais išmaniais sėjos valdymo modeliais, trąšų paskirstymu pagal poreikį ir kt., būtų sveikintinas dalykas. Be to, dr. A. Jakubavičius paragino mąstyti apie visą vertės kūrimo grandinę, o ne užsidaryti lokaliame mąstyme, kada pabrėžiame žalėjimą, bet ekologiško maisto parduotuvėje pomidoras įdedamas į plastikinį maišelį.

Skaičiuojama, kad inovatyvios skaitmeninės technologijos sukuria 7–15 proc. naudą. Tad jei pernai šiame sektoriuje buvo sugeneruota 2 mlrd. eurų pajamų, tai kiekvienas pakelto efektyvumo procentas šaliai atneštų papildomą 20 mln. naudą. Negana to, šiuo metu naudojami skaitmeniniai inovatyvūs įrankiai ženkliai prisideda prie chemizacijos mažinimo. Todėl vertėtų susimąstyti apie pažangių technologijų prieinamumo didinimą. „Būtina skaitmenines technologijas padaryti prieinamas visiems. Skaitmeninių inovacijų centrai yra EK sukurtas instrumentas, kurio tikslas – padėti tam vykti. Todėl juos reikia išnaudoti ir leisti jais naudotis visiems rinkos dalyviams, įskaitant pirminės grandinės veikėjus – ūkininkus“, – teigė „AgriFood Lithuania DIH“ direktorė Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė.

Lietuvos verslo forume vykusios diskusijos metu buvo atkreiptas dėmesys į konkurencijos suteikiamus privalumus ir kuriamą vertę. „Todėl labai svarbu, kad valstybė, remdama skaitmeninimą, nesukurtų valstybinių ar privačių monopolijų, nes būtent konkurencija yra į priekį vedantis variklis. Jei ūkininkas ar verslas negalės pasirinkti, iš ko pirkti norimas paslaugas ir konsultacijas ar privalės naudotis tik viena kieno nors sukurta sistema, mes susidursime su rimtu stagnacijos pavojumi“, – tikino Edgaras Šakys.

Būtina ilgalaikė valstybės strategija

„Kol kas Lietuvoje dar nesukūrėme aiškios agromaisto sektoriaus žalinimo ir skaitmeninimo strategijos – kelrodžio, kuriame atsispindėtų aiškūs prioritetiniai tikslai bei konkretūs žingsniai, kaip juos pasiekti. Jei mes pasirengtume tokią strategiją ir jos laikytumėmės penkis ar dešimt metų, mes patys save nustebintume“, – mintimis dalinosi Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius Giedrius Bagušinkas. Kelrodžio būtinumui ir jo kuriamai vertei pritarė visi diskusijos dalyviai.

Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė atkreipė dėmesį, kad kalbėdami apie sektoriaus skaitmeninimą turime nepamiršti tiek viešo, tiek ir privataus sektoriaus. Jei turėsime bendrą pasėlių deklaravimo sistemą ir teigsime, jog jau esame skaitmenizavę žemės ūkį, tai bus labai klaidingas požiūris. „Turime skaitmenizaciją vykdyti lygiagrečiai bei siekti visų kuriamų sistemų integracijos. Atviras dalinimasis duomenimis yra būtinas tam, kad mūsų startuoliai ir technologijų kūrėjai galėtų kurti dar efektyvesnius naujus sprendimus“, – įžvalgomis keitėsi  skaitmeninių inovacijų centro „AgriFood Lithuania DIH“ vadovė.

Diskusijos eigoje agromaisto sektoriaus atstovai atkreipė dėmesį į šiandien rengiamas sumanios specializacijos gaires, kuriose, jų nuomone, trūksta dėmesio žemės ūkio ir maisto sektoriui ir jam būtinai skaitmenizacijai. „Jeigu kalbėtume apie aukštos pridėtinės vertės ir galutinio produkto skatinimą, tai rengiamame dokumente žemės ūkio ir maisto sektorius yra mažai matomas. Norėtųsi glaudesnio bendradarbiavimo tarp Ekonomikos ir inovacijų bei Žemės ūkio ministerijų, kad būtų įtraukta daugiau ekspertų, dirbančių agromaisto sektoriuje“, – pastebėjo „LitMEA“ direktorius Giedrius Bagušinskas.

Agromaisto sektoriaus ekspertai neabejoja, kad parengtas kelrodis galėtų išspręsti ir atsakyti į daugelį klausimų. Būtų aiškiai nuspręsta ir reglamentuota, kam valstybėje priklauso skaitmenos ir išmaniųjų technologijų kūrimo žemės ūkyje skatinimas ir priežiūra. Nors Lietuva neturi naudingų iškasenų, bet tikrai turi išskirtinai intelektualius žmones, kurių potencialą, diskusijos dalyvių nuomone, mes turėtume išnaudoti kurdami progresyvius skaitmeninius sprendimus, kuriuos vėliau būtų galima sėkmingai eksportuoti ir į užsienio rinkas. Lietuvos potencialu tapti skaitmeninių technologijų kūrimo šalimi neabejoja nė vienas diskusijoje dalyvavęs ekspertas.

„Jau turime sukurtų puikių ir unikalių skaitmeninių technologijų tokių kaip mobili skraidanti augalų tyrimų laboratorija, tačiau tokios technologijos išvystymui iki sėkmingo komercializavimo užsienio rinkose dar trūksta lėšų. Manau, kad agromaisto inovatyvių skaitmeninių technologijų kūrėjai galėtų susilaukti didesnio tikslinio dėmesio iš abiejų – Žemės ūkio bei Ekonomikos ir inovacijų – ministerijų“, – teigė „Agrokoncerno“ direktorius Edgaras Šakys.

Jį papildęs „Dojus“ įmonių grupės vadovas Donatas Dailidė Lietuvos potencialą tapti agromaisto skaitmeninių technologijų šalimi palygino su vienu visiems puikiai žinomu pavyzdžiu. „Kodėl Lietuva turi vieną sparčiausių internetų ir mobiliųjų ryšių pasaulyje? Todėl, kad esame maža šalis ir turime puikius žmones. Mūsų valstybė yra puiki platforma vystyti, bandyti ir diegti technologijas žemės ūkyje, nes galime susikalbėti žymiai greičiau nei didžiosios šalys. Turime labai stiprius ūkius ir tradicijas. Prielaidos Lietuvoje vystyti technologijas yra beprotiškai geros, tačiau tam reikia parengto kelrodžio, nes dabar atsiranda mėtymosi, kada išskirti prioritetai greit kinta. Be to, svarbu įvertinti būtinybę investuoti į kompetencijas ir žmones, norinčius dirbti žemės ūkyje.”, – teigė Donatas Dailidė.

Diskusijos apibendrinimui puikiai tinka Verslo forume pranešimą pristačiusio agromaisto technologijų verslo angelo Augusto Alešiūno mintis, kad mes turėtume konkuruoti ne tarpusavyje valstybės viduje, bet globaliu mastu. Tam yra būtinas glaudus bendradarbiavimas tarp sprendimų priėmėjų ir visų žemės ūkio ir maisto sektoriaus ekosistemos veikėjų. Tik taip galėsime visi kartu atsakyti į klausimą, ar mes norime turėti žalią, skaitmeninę ir pažangias agromaisto sektoriaus technologijas kuriančią bei jas eksportuojančią valstybę.

by admin

Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė: privalome didinti skaitmeninių technologijų prieinamumą visiems

Dvejopa transformacija didina žemės ūkio ir maisto sektoriaus svarbą šalies konkurencingumo ir ekonominio vystymosi užtikrinimui bei verčia mus mąstyti apie būsimus pokyčius ateities darbo rinkoje. Tam, kad vyktų efektyvesnė žiedinės ekonomikos plėtra, yra būtina tarpsektorinė simbiozė tarp agromaisto, energetikos ir pramonės sektorių. Šių ekonomikos sektorių tarpusavio ryšys pastaraisiais metais stiprėjo, buvo įsteigtas šias sritis apimantis konsorciumas „EDIH4IAE”, kurį Ekonomikos ir inovacijų ministerija Europos Komisijai nominavo tapti Lietuvos Europos skaitmeninių inovacijų centru Vidurio ir Šiaurės Lietuvai.

Agromaisto sektoriaus potencialą bei svarbą įvertino Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), kuri praėjusio prezidiumo posėdyje įsteigė naują Agromaisto bei bioekonomikos komitetą. Šio komiteto vadove tapo skaitmeninių inovacijų centro „AgriFood Lithuania DIH“ ir Lietuvos klasterių tinklo direktorė Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė. Ekspertei taip pat pavesta vykdyti ir LPK Darbo, socialinės politikos bei žmogiškųjų išteklių komiteto pirmininkės pareigas.

LPK prezidentas Vidmantas Janulevičius, kalbėdamas apie naujojo komiteto svarbą, atkreipė dėmesį į tai, kad ilguoju periodu žemės ūkiui atsiveria galimybės padidinti šalies BVP 16–18 proc. „Naujojo komiteto pirmininkė Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė turi kompleksinį ir platų požiūrį bei į esamą sektoriaus potencialą žvelgia per bioekonomikos prizmę. Toks požiūris yra ne tik būtina aplinkybė skatinant skaitmeninę ir žiedinę ekonomiką, bet ir svarbi prielaida Lietuvos pramonės tarptautiniam konkurencingumui didinti”, – teigė V. Janulevičius.

Plačiau apie naujas pareigas, agromaisto sektoriaus potencialą Lietuvoje, aktyvėjančią dvejopą transformaciją visoje Europoje bei ateities darbo rinkos iššūkius pasikalbėjome su LPK Agromaisto ir bioekonomikos bei Darbo, socialinės politikos ir žmogiškųjų išteklių komitetų pirmininke Kristina Šermukšnyte-Alešiūniene.

Žemės ūkio ir maisto sektoriaus skaitmeninimas Europos Komisijos yra įvardijimas kaip vienas iš jos pagrindinių prioritetų. Ar tai yra pastebima Lietuvoje?

Europos Sąjunga išsikėlė labai ambicingus tikslus ir vos per dešimtmetį yra pasirengusi žemės ūkyje naudojamų pesticidų kiekį ir maisto nuostolius sumažinti perpus, o trąšų naudojimą – penktadaliu. Taip pat tikimasi, kad bent ketvirtadalis ūkių bus ekologiniai. Be pažangių technologijų taikymo tokie rezultatai nemažinant gamybos yra neįmanomi, tačiau tyrimai rodo, kad žemės ūkis yra mažiausiai skaitmenizuotas sektorius tiek Lietuvoje, tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje.

Europa mato didžiulį potencialą aukštųjų technologijų diegime, kurios šį sektorių paverstų efektyvesniu ir draugiškesniu aplinkai. Dėl šios priežasties Europos Komisija išreiškė labai aiškų pageidavimą, kad kiekvienoje valstybėje būtų bent po vieną Europos skaitmeninių inovacijų centrą, turintį agromaisto sektoriaus kryptį. Mes galime pasidžiaugti, kad praėjusiais metais skaitmeninių inovacijų centras „AgriFood Lithuania DIH“ Europos Komisijos Jungtinių tyrimų centro 2020 m. publikuotoje apžvalgoje „Skaitmeniniai inovacijų centrai kaip strateginis instrumentas skatinant MVĮ skaitmenizaciją“ buvo išskirtas kaip vienas iš dviejų gerosios praktikos sektorinių SIC pavyzdžių visoje Europoje. Tai vienintelis tokio įvertinimo sulaukęs skaitmeninių inovacijų centras agromaisto sektoriuje.

Užsiminėte, kad žemės ūkio sektorius turi didžiulį potencialą inovacijų diegimui, tačiau šiuo metu tai yra mažiausiais skaitmenizuotas sektorius. Kodėl taip yra?

Turime įvertinti, kad tai yra labai konservatyvus ir gilias tradicijas turintis sektorius. Praėjusiais metais buvo atlikta mokslinė studija, kuri atskleidė, kad Lietuvoje spartesnį inovacijų diegimą stabdo nepasitikėjimas technologinė pažanga, žinių ir gebėjimų stoka bei dėl sektoriaus specifikos lėčiau nei, pavyzdžiui, pramonėje pamatomas efektyvumas. Priežastys yra labai suprantamos, nes skaitmeniniai sprendimai yra pakankamai brangūs, o apie pusę mūsų žemės ūkio sektoriaus sudaro ūkiai iki penkiasdešimties hektarų. Be to, didelė dalis ūkininkaujančiųjų yra pakankamai garbaus amžiaus. Todėl norėdami pokyčių privalome kaip įmanoma labiau didinti skaitmeninių technologijų sklaidą ir prieinamumą.

Skaitmenizacijos skatinimo priemonės

Kokios priemonės, Jūsų nuomone, galėtų padėti keisti situaciją?

Pirmiausia, mes turime siekti, kad technologijos taptų visų ūkių, nepriklausomai nuo jų dydžio, kasdieninio gyvenimo dalimi. Manau, kad finansinio tvarumo iššūkius ūkiams padėtų spręsti valstybės sukurti skaitmeninių inovacijų technologijų diegimo skatinimo modeliai. Vertėtų perimti užsienio valstybių ar net ir Lietuvoje buvusią gerąją inočekių patirtį bei sukurti skaitmeninių inovacijų diegimo agromaisto sektoriuje čekius. Šia priemone ūkininkas galėtų pasinaudoti skaitmeninių paslaugų pirkimui iš norimo tiekėjo ar kreiptis į skaitmeninių inovacijų centrą patarimo, kokių inovatyvių paslaugų jo ūkiui reikėtų, ir taip pasirinkti jam tinkamiausią paslaugą. Taip mes ne tik suteiktume galimybę net ir mažiems ūkiams pasinaudoti pažangiomis technologijomis, bet ir paskatintume vietinius inovatorius kurti pažangius sprendimus, vėliau turėsiančius paklausą rinkoje.

Kita problema, su kuria susiduriame, yra tai, kad skaitmeninių inovacijos centrų paslaugomis bei jų turimomis finansinio paskatinimo priemonėmis gali naudotis tik smulkusis, vidutinis ir, tam tikrais atvejais, stambusis verslas, o ūkininkams, deja, šios galimybės yra užvertos. Turėtume ištaisyti šią padėtį ir suteikti vienodas galimybes visiems sektoriaus veikėjams.

Taip pat vertėtų pagalvoti apie parodomųjų ūkių įrengimą, kuriuose ūkininkai ir verslai galėtų savo akimis pamatyti ir įvertinti, kaip realiomis sąlygomis veikia pažangios technologijos ir kokią vertę jos sukuria. Tai padėtų padidinti sektoriaus dalyvių žinias apie inovacijas bei sumažinti jų dvejones.

Žinoma, svarbu dar labiau skatinti inovacijų ekosistemą Lietuvoje, išnaudoti agromaisto klasterių potencialą ir jiems užtikrinti kaskadinio finansavimo instrumentus. Be to, turėtume aktyviau skatinti mūsų AgroFoodTech inovatorius, kadangi dabar jiems neretai pritrūksta valstybės dėmesio.

Užsiminėte, kad reikėtų išnaudoti klasterių potencialą, taip pat esate ir Lietuvos klasterių tinklo direktorė. Kokia šiuo metu klasterių situacija Lietuvoje?

Šiuo metu Lietuvoje iš viso veikia 57 klasteriai, kurie jungia beveik 800 narių. Vidutiniškai vienas klasteris jungia 13 veikėjų. Europoje dėmesys klasteriams didėja ir manoma, kad būtent jie bus vienas pagrindinių ateities ekonomikos augimo ir skaitmeninimo garvežių. Džiugu, kad Lietuvoje klasteriai stiprėja ir suka stambėjimo keliu. Tai yra labai sveikintina ir turėtų būti skatinama, kadangi kol kas didžioji dalis klasterių Lietuvoje yra pakankamai smulkūs. Visa tai suteiks naujas augimo galimybes mūsų ekonomai.

Praėjusių metų pabaigoje Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje buvo patvirtinta Lietuvos klasterių plėtros koncepcija. Šios koncepcijos turinys mums leidžia aiškiai teigti, kad šiandien Lietuvos klasteriai jau yra pribrendę imtis naujų iššūkių, tad dabar, priėmus koncepciją, turėtų vykti dar spartesnis klasterių „stambinimasis“, aktyvesnis darbas konsorciumuose. Klasteriai yra pasirengę valdyti kaskadinio finansavimo instrumentus ir tik jiems skirtų struktūrinių fondų programas. Visa tai yra plačiai naudojama praktika Europos Sąjungoje.

Tokie tolimesni sprendimai, kurie būtų logiška priimtos koncepcijos įgyvendinimo tąsa, įgalintų klasterius kurti didelę pridėtinę vertę diegiant skaitmenines technologijas, vykdant žaliosios gamybos pertvarką bei kuriant efektyviai veikiančią inovacijų ekosistemą.

Dėmesys darbo rinkos dalyviams

Nuo šiol užimsite ir LPK Darbo, socialinės politikos ir žmogiškųjų išteklių komiteto pirmininkės pareigas. Kokius iššūkius matote šioje srityje?

Dvejopa – skaitmeninė ir Žaliojo kurso – transformacija bei žiedinės ir bioekonomikos plėtra turės didžiulį poveikį tam, kokių techninių ir minkštųjų kompetencijų reikalaus ateities darbo rinka. Įgūdžiai mokytis visą gyvenimą, kvalifikacijos kėlimas ir persikvalifikavimas bei investicijos į žmogiškąjį kapitalą bus kritiškai svarbūs. Turime vieningai kartu su Užimtumo tarnyba ir Socialinių reikalų ir darbo ministerija siekti išspręsti suaugusiųjų švietimo klausimus. Mūsų kartu su partneriais – Užimtumo tarnyba ir ministerija – bendras tikslas turėtų būti integruotos mokymosi visą gyvenimą sistemos, vienijančios Užimtumo tarnybą, profesinio mokymo įstaigas ir aukštąsias mokyklas, sukūrimas. Ši sistema padėtų žmonėms palaikyti ir vystyti tiek profesines, tiek bendrąsias kompetencijas bei išmokytų veikti ir gyventi sparčiai besikeičiančių technologijų aplinkoje.

Taip pat labai svarbu stiprinti ir plėtoti dialogą su mūsų socialiniais partneriais – profsąjungomis. Skandinaviškas modelis akivaizdžiai pasiteisino – ten darbdaviai ir profsąjungos veikia kartu ir sprendžia problemas, kylančias santykiuose su valstybės institucijomis.

Praėjusią savaitę turėjau garbės sulaukti asmeninio Europos Komisijos narių, atsakingų už darbo vietas ir socialines teises bei vidaus rinką, Nicolas Schmit ir Thierry Breton asmeninio kvietimo dalyvauti aukščiausio lygio apvaliojo stalo diskusijoje apie pagrindinį Europos įgūdžių darbotvarkės elementą – įgūdžių paktą. Labai tikiuosi, kad Lietuvoje pavyks perteikti Europos kontekste jau vyraujantį požiūrį, kad pramonės revoliucijos 4.0 neįmanoma paversti naujomis galimybėmis be visų pusių pastangų bei rūpesčio kiekvienu esamu bei būsimu darbo rinkos dalyviu.

Paminėjote įgūdžių paktą. Ar galėtumėte plačiau paaiškinti, kas tai yra?

Tai Europos Komisijos iniciatyva kuriamas naujas įsitraukimo ir valdymo modelis, kuriuo siekiama sutelkti ir paskatinti visas suinteresuotas puses prisiimti konkrečius įsipareigojimus dėl darbingo amžiaus žmonių kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo bei darbo rinkos paruošimo įvyksiančiai dvejopai transformacijai Europoje. Galiu pasidžiaugti, kad skaitmeninių inovacijų centras „AgriFood Lithuania DIH“ prisijungė prie šio pakto, prisiėmė chartijoje numatytus įsipareigojimus bei bus aktyviai girdimas balsas Europinėse diskusijoje.

Ačiū už pokalbį.

by admin